Kodėl valstybė turi saugoti šeimą

Šeima – didelis ir kruopštus darbas, visų pirma su savimi pačiu. Laiminga šeima – tai nėra priedas prie didelės meilės. Šeimą privaloma kurti – visomis prasmėmis. Ir to reikia mokytis. Anot romėnų filosofo Cicerono, šeimos pagrindu sukuriama sąjunga - pirmoji žmonių visuomenės pakopa. Pagal valstybės įstatymą, šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu ir emociniu prieraišumu, savanorišku apsisprendimu priimti teises ir pareigas. Nustatyta tvarka šeima yra visuomenės grupė ir turi teisę būti valstybės saugoma. O kodėl valstybė turi saugoti šeimą? Ar modernus pasaulis nepaveikė šeimos sampratos? Gal tai - jau atgyvena?

Pirma, šeima yra gyvenimo šerdis ir amžinosios laimės raktas. Daugelyje Europos valstybių dokumentų šeima įvardijama kaip natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė. Ląstelė biologiškai - tai kokio nors gyvio sudedamoji dalis, vienetas, iš kurių tik susijungus funkcionuoja darnus, vientisas organizmas. O štai ne gamtoje, bet mūsų kasdieniame gyvenime, šeima - miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios dorumo priklauso visos didelės žmonių visuomenės saugumas. Kalbant apie Lietuvą, pasak Konstitucijos, šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką. Atrodytų, kad čia nelabai yra vietos kitokioms interpretacijoms ar kitokiam šių nusistovėjusių normų aiškinimui. Tačiau, kodėl gi valstybė yra įsipareigojusi saugoti ir žūtbūt ginti šeimą? Pirmiausia, šeimai pripažintas konstitucinės vertybės statusas, kuris liepia valstybei saugoti ir remti šeimą. Be to, santuoka ir giminystė - reikšmingi šeimos ramsčiai. O taip pat šeimos pavadinimu netiktų pavadinti kitokio pobūdžio žmonių susivienijimų. Dar viena Konstitucijoje itin saugoma vertybė - vaikai, tautos ateitis. O kaip tada pasireiškia šeimos saugojimas? Taip pat pagal pagrindinį šalies įstatymą, valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, teikia joms paramą, saugo, kad niekas nepatirtų neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą ir, žinoma, tėvai nevaržomai rūpinasi vaikų religiniu pagrindu pagal savo įsitikinimus. Kaip bebūtų apmaudu, bet sukurti taisykles ir parašyti įstatymus yra kur kas lengviau nei jų laikytis ir įgyvendinti, siekiant matomo rezultato. Taigi nors šeima yra didžiausias, puoselėti bandomas turtas, politikams šiandieninėje realybėje darosi vis sunkiau tai įrodyti, tuo labiau - įgyvendinti.