Renesanso laikų idėjos lietuvių literatūroje

Didysis lietuvių humanistas Vydūnas yra pasakęs, kad tėvynė yra duotybė, neatskiriama nuo žmogaus esmės. Prasidėjus Renesanso epochai, visuomeniuose darbuose ir literatūriniuose kūriniuose ypatingas dėmesys buvo skiriamas nacionalinės kultūros puoselėjimui, pradėta plačiai mąstyti apie gimtosios kalbos svarbą, tautos praeities didybę. Tačiau būtent šių dienų aktualijos bei žmonių požiūris priverčia mąstyti: ar netapome abejingumo karta? Šiuolaikinėje visuomenėje atsiveria vis daugiau cinizmo ir savanaudiškumo atvejų, o gyvenimo būdas tampa dionisiškas (kitaip tariant, žmonės gyvena „duonos ir žaidimų“ principu). Atrodo, kad humanizmo principai praranda savo reikšmę sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Tad šiandien savo kalboje aš nagrindėsiu Renesanso laikų idėjas lietuvių literatūroje. Tikiu, jog kintančių vertybių visuomenėje jos išlieka svarbios ir visuomet naudingos. .

Viena svarbiausių Renesanso epochos, o ypač humanizmo, idėjų buvo nacionalinės kultūros pradžia. Jau Renesanso šviesuoliai suprato: veikla dėl savo šalies gerovės ne tik teikia moralinio tvirtumo, bet ir padeda apsaugoti tautą nuo išnykimo. Tautos šviesuliu pirmiausia gali būti išsilavinęs žmogus - tik toks individas ves tautą pažangos keliu. Tad žvelgiant į šią idėją, iškyla XVI amžiaus išskirtinumas – Reformacija. Šio sąjūdžio tikslas buvo reformuoti katalikybę, tačiau tuo metu buvusiai daugiakalbei Lietuvai tai galėjo būti galimybė įtvirtinti lietuvių kalbą valstybėje. XVIa. pradžioje į Lietuvos kultūros areną išėję lietuviškai kalbantys, pasiryžę tarnauti savo tautai, europinį išsilavinimą gavę bajoraičiai – A.Kulvietis ir S.Rapolionis. Šios iškilios asmenybės nusprendė pradėti kovą su kultūrinio gyvenimo stagnacija tėvynėje. Nepaisydami eretikų etiketės, kūrė mokyklas, rūpinosi tautiečių lavinimu, giesmių ir religinių knygų leidimu lietuvių kalba, inicijuodami tautinės literatūros pradžią.