Eilėraščio analizė Naujosios kritikos mokyklos metodu

1. Vilniaus gatvėje mėnesiena, kaip senas patefonas,

2. Be galo pasiilgusiu balsu iš už geltonos upės,

3. Balsu, it liūdnos priemiesčio siuvėjų iškabos

4. Ir per ankstyvas šešėliuotas visko nujautimas.

5. Obelys, nuleidę ant akių mėlynas blakstienas,

6. Ašarojo soduose pas tvorą.

Pirmoje eilėraščio eilutėje (Vilniaus gatvėje mėnesiena, kaip senas patefonas,) minimas konkretus vietovės pavadinimas- Vilnius. Mums, lietuviams, ši vietovė puikiai žinoma, tai skaitant jau pirmąjį žodį veriasi saviti jausmai, kvapai ar spalvos. Man mintyse iškyla Vilniaus senamiesčio vaizdiniai. Čia nėra prisodrinta daiktavardžių ar "kabinamos" ilgos vardijamų objektų grandinės. Ši eilutė atveria ganėtinai siaurą ir konkretų vaizdą. Mėnesiena prilyginama senam patefonui, tad reikia pasitelkt šiek tiek fantazijos, kad atrasti šiuose skirtinguose dalykuose panašumų. Laikas čia nėra akcentuojamas. Nei mėnesis, nei diena neminima, tačiau galima suprasti, kad tai naktis arba vėlus vakaras Vilniaus gatvėje, nes minima mėnesiena. Mėnesiena iškart įlieja gelsvos spalvos. Man mėnesiena asocijuojasi su ramumu, tyla, tuštumu ir vienatve. O žodžiai ,,senas patefonas“ dar sustiprina tą pirmą įspūdį, kad tai senamiesčio gatvelė ir netgi mintyse išplukdo to patefono grojamą muziką. Atrodo lyg mėnulio apšviestos Vilniaus senamiesčio gatvelės rami tyla, į kurią įsiklausius galima išgirsti daugybę garsų, pavyzdžiui, tokių kaip šalimais augančio medžio šlamėjimas, prilyginama patefono muzikai.