Aplinka ir darnus vystymasis. Pažanga ir perspektyvos

Visuomenės pažanga gali būti pasiekta tik suderinus ekonominio efektyvumo, socialinio teisingumo ir aplinkos apsaugos tikslus (Čiegis, Ramanauskienė, 2009). Šie sujungiami remiantis darnaus vystymosi samprata, kurios pagrindinė nuostata: leisti patenkinti dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybių tenkinti savuosius. Todėl, darnaus vystymosi plėtra ir suvokimas, koks tai svarbus procesas yra neatskiriamas nuo sėkmingos tolimesnės visuomenės pažangos.

Kuriant ir įgyvendinant valstybines, regionines ar pasaulinio masto darnaus vystymosi strategijas, bei kontroliuojant jų įgyvendinimą, paprastai naudojamos įvairius darnaus vystymosi aspektus atspindinčių rodiklių sistemos, o kontroliuojami rodikliai yra siejami su konkrečiais darnaus vystymosi uždaviniais ir jų įgyvendinimo priemonėmis (Čiegis, 2010). Jau po Rio de Žaneiro tarptautinės konferencijos (1992 m), kurioje buvo kalbama aplinkos ir vystymosi klausimais, buvo suvokta, kad norint suformuluoti pagrįstus darnaus vystymosi uždavinius, numatyti veiksmingas jų įgyvendinimo priemones bei užtikrinti jų įgyvendinimą, būtina turėti aiškius vystymosi darnumo kriterijus (rodiklius).

Darniam vystymuisi būtinas geras valdymas tiek šalies, tiek regiono, tiek organizacijos lygmenyse (Šimanskienė, Paužuolienė, 2012). Darnus vystymasis negali vykti neįtraukus visuomenės. Kaip teigia W. Kosiedowski (Kosiedowski, Ignasiak-Szulc 2009), vertinant darnumo aspektu, tarp stipriai išsivysčiusių ir besivystančių šalių esama daug skirtumų, tačiau darnumo principai padeda silpniau išsivystančioms šalims vystytis tolygiau, taip atsiranda galimybių greičiau pasiekti išsivysčiusių šalių lygį. Taigi, reikėtų žinoti darnumo principus ir jais vadovautis, kad būtų įgyvendinti darnaus vystimosi tikslai.