Trečiųjų šalių imigrantų į Lietuvą integracijos dabartinė situacija ir perspektyvos

Pasauliui globalėjant keliauti tampa vis paprasčiau. Intensyviau naudojamos transporto priemonės, leidžiančios sumažinti atstumus tarp įvairių pasaulio valstybių, pažangių informacinių technologijų dėka atsiranda vis daugiau komunikacijų galimybių per valstybių sienas, didėja visuomenių atvirumas. Žmonės migruoja dėl įvairiausių priežasčių, įvairiomis kryptimis ir skirtingiems laikotarpiams. Jie neatsitiktinai persikelia gyventi ten, kur, jų nuomone, egzistuoja geresnės gyvenimo sąlygos. Migrantais įprasta vadinti žmones, kurie keičia vieną gyvenamąją vietą į kitą arba iš vieno didelio geografinio vieneto persikelia į kitą (Tarptautinė migracijos organizacija, 2006). Žmogui migracija svarbi kaip žingsnis aukštesnės padėties visuomenėje ir geresnių gyvenimo sąlygų link. Tačiau pati migracija sukelia eilę problemų, kiek siunčiančiai kiek ir priimančiai šalims. Siunčianti šalis praranda žmogiškąjį kapitalą, o priimanti susiduria su atvykstančiųjų integracija į savo visuomenę.

Darbo problema. Pastaraisiais metais Lietuvoje intensyviai vykstant Lietuvos gyventojų emigracijai, pakankamos darbo jėgos užtikrinimas Lietuvoje tapo vienu iš svarbiausių ekonominiu klausimu. Lietuvos politikai daugelį metu į strateginius dokumentus įtraukia tikslą sustabdyti išvykstančius ir pritraukti norinčius grįžti lietuvius, tačiau migracijos tarnybai (Žitkienė, Liakaitė, 2011), tenka pripažinti, kad realių priemonių, nėra. „Lieka didžiulės skylės, kurių nebėra kuo užpildyti. Ir jos linkusios plėstis“,- prastą padėtį konstatuoja Audra Sipavičienė (2010). Viena iš efektyviausių priemonių, galinčių padėti išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą bei su tuo susijusias darbo rinkos problemas – tai aukštos kvalifikacijos specialistų iš trečiųjų šalių imigracija bei integracija. Pasitelkiant trūkstamą kvalifikuotą darbo jėgą iš trečiųjų šalių, būtų plėtojami ūkio sektoriai, kuriuose sukuriama didžiausia pridėtinė vertė ir kurie gali auginti Lietuvos ekonomiką bei didinti jos konkurencingumą. Emigrantai laikinai arba visam laikui atvykstantys i naująją visuomenę susiduria su būtinybę pažinti naują kultūrą ir įsilieti į naują visuomenę. Problemos su kuriomis susiduria į mūsų šalį gyventi atvykę užsieniečiai tai, kalbos barjeras, tautų kultūros skirtumai, informacijos apie šalies teisinę sistemą, socialinę bei verslo aplinką stygius.

Darbo aktualumas. Statistikos departamento duomenimis 2010 iš Lietuvos emigravo 83,2 tūkst. šalies gyventojų, o imigravo 6487 asmenys iš jų 1405 trečiųjų šalių piliečiai. Dėl emigruojančiųjų ne tik mažėja gyventojų skaičius, bet ir susidaro demografinės struktūros disproporcijos, o kai kuriuose ekonomikos sektoriuose net ir krizės sąlygomis ima stigti darbo jėgos ypač aukštos kvalifikacijos specialistų. Taigi, kaip Audra Sipavičienė (2010), teigia, reikia pradėti trečiųjų šalių piliečių imigraciją Lietuvoje. Pagal Sipavičiene, visuomenės požiūris turi keistis – tuos, kurie atneša šaliai inovacijas, reikia vilioti, užuot stabdžius jų atvykimą ir sudarius kliūtis. Šiandien visos šalys suvokia, kad be imigrantų neišsivers, ne išimtis ir Lietuva (Sipavičienė,2010). Trečiųjų šalių piliečiai, dar vadinami naujakuriais, norėdami sėkmingai integruotis į Lietuvos visuomenę, dalis šių piliečių susiduria su išankstiniais stereotipais, neigiamomis nuostatomis, Lietuvos visuomenė priešinasi jų atvykimui, tapatindami juos su grėsme saugumui ir tautiniu identitetu, kadangi savo kultūra ir išvaizda gali skirtis nuo vietos gyventojų. Imigrantai ne tik susiduria su visuomenės nepakankamu tolerantiškumu, bet ir su profesinėmis sąjungomis, kurios prieštarauja trečiųjų valstybių piliečių atvykimu dirbti į Lietuvą. Kadangi Lietuvai imigracija kelia įstatymines, darbo rinkos, daugiakultūriškumo (kalbų ir kultūrų skirtumų), socialinės pagalbos ir kitus klausimus. Kaip teigia profesorius Ruškus (2009), Lietuvai tai naujas iššūkis, kadangi šiuolaikinė Lietuva visada pasižymėjo demografiškai išreikštu tautiniu grynumu, stipriu tautinio tapatumo suvokimu, todėl globalizacija šaliai tampa vis didesniu iššūkiu ,tiek demografiniais, tiek kultūriniais, socialiniais bei švietimo aspektais. Trečiųjų šalių imigracijos procesai Lietuvoje neišvengiami. Savo darbe nagrinėjama šių piliečių įsidarbinimo, apsigyvendinimo, studijų galimybes, kokios sudaromos sąlygos jų integracijai į visuomenę, ką Lietuva jiems gali pasiūlyti ir kokias perspektyvas trečiųjų šalių piliečiai gali įžvelgti Lietuvoje.