Istorinis kontekstas lietuvių rašytojų kūryboje

Literatūra išlaisvina žmogų, atveria jam prasmės horizontus. Knyga, kurioje pateikiami kultūros, istorijos įvaizdžiai, stiprina žmogaus sąmonę, ugdo savimonę, per savimonę atrandamas kitų prasmingas buvimas, kuriasi moraliniai gyvenimo pagrindai. Istorinis kontekstas yra įvairus lietuvių literatūroje. Išaukštinamos vertybės, karžygiai, asmenybės, poelgiai, valstybės istorija. Savo kalboje pateiksiu trijų autorių kūrinius, kuriuose ryškiausiai yra įžvelgiamas istorinis kontekstas. Remsiuosi: Maironio kūriniu „Jaunoji Lietuva“, Balio Sruogos kūriniu „Dievų miškas“ ir S. Nėries poemomis „Poema apie Staliną“ ir „Bolševiko kelias“.

Maironis – naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas, savo poezijoje išreiškęs to meto tautinius siekimus, dėl to vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. Maironis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo. „Jaunoji Lietuva“ – įkvėptas, eilėmis, dainomis, giesmėmis perpintas pasakojimas apie jaunąją Lietuvą, kylančią naujam gyvenimui. Jos reikšmė Lietuvai panaši kaip įžymiosios A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“, šis Maironio kūrinys apima Lietuvos luomus, gyvenimo sanklodas, žmonių tipus, papročius, dvarus, sodybas, kraštovaizdį, aprašo Nemuną, Kauną. Svarbiausia – parodo žmonių dvasią, atskleidžia prigimtinį žmogaus, kalbos, tėvynės, gamtos ryšį. Mai­ronis kalba apie tą Lietuvą, kuri nuo XIX a. pabaigos, nuo „Aušros“, „Varpo“ laikų tarsi budo iš ilgo miego, kėlėsi naujam politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Kuo „Jaunoji Lietuva“ galėtų būti įdomi kitoms tautoms, Europai? Ji žymi nacionalinio pakilimo, išsivadavimo epochą, pergyventą ir kitų tautų, siekiančių laisvės, laisvo gyvenimo, atsakomybės už savo pačių ateitį. Maironis kuria himną kovai už Europos tautų laisvę: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys, / Už laisvę kariauti padės Visagalis.“ Europa, išgyvenanti nelengvą atsinaujinimo, konsolidavimosi etapą, turėtų pažinti ir lietuvių poetą Maironį, prieš šimtą metų laisvoj Šveicarijos žemėj laiminusį į kovą už savo laisvę kylančias tautas. Maironio „Jaunoji Lietuva“ yra A. Mickevičiaus „Pono Tado“ lietuviškoji, lietuvių kalba sukurta paralelė – kito laiko, bet artimos erdvės, artimos socialinės ir ekonominės sanklodos, nežiūrint skaudžių istorinių peripetijų, išlaikiusių ryšį su LDK paveldu ir tradicijomis, – labiausiai per bajorus – dvarininkus, sąmone LDK piliečius. Kaunas yra lietuvių mentalinio pasaulėvaizdžio ašis. Ir Maironio „Jaunojoje Lietuvoje“ Kaunas pasirodo kaip veiksmo vieta.