Šatrijos Ragana – šviesus žiburys švietimo ir pedagogikos kelyje

Šatrija... Įvairiomis legendomis bei prasimanymais apipintas piliakalnis. Kadaise buvo manyta, jog ant kalvos renkasi visos Žemaitijos raganos. Šis piliakalnis įkvėpė ne vieną Lietuvos menininką, jis sulaukia nemažai mūsų tautiečių ir atvykėlių dėmesio. Dar ir dabar išlikusi gan sena tradicija: kasmet trečiąjį liepos šeštadienį senojo pagoniško tikėjimo išpažinėjai susirenka ant Šatrijos kalno švęsti Gabijos šventę. Neužmirškime ir rašytojos Marijos Pečkauskaitės, kurios slapyvardis susijęs su šiuo piliakalniu, – Šatrijos Ragana.

Šatrijos Ragana yra vienas iš didžiųjų šviesulių XX a. pradžioje. Tai idealistinės-romantinės krikščioniškos pasaulėjautos kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos, augusi Užvenčio dvare, kuriame praleido nepamirštamą vaikystę bei jaunystę. Savo laiške Juozui Tumui–Vaižgantui rašytoja pasakoja apie auksinę ir saulėtą savo vaikystę. Jame sukurta idilė mena laimingą Marijos ir jos šeimos narių gyvenimą („buvau be galo lepinama, ypač tėvo, visi karštai kits kitą mylėjome“). Užsimenama ir apie Marijos nenuginčijamą aistrą knygoms ir grožinei literatūrai, pasakojama, jog rašytoja nuo pat mažens mėgo skaityti, deklamavo poemas, prozą. Taip pat Marija su malonumu įsitraukdavo į fantazijos pasaulį, minima, jog jame tiesiog gyveno. Paūgėjusi mėgo viena vaikščioti ir mąstyti prie Ventos, prie senojo ma­lūno, seno sodo alėjose.

Pati Šatrijos Ragana mėgo sakyti: „<...> žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.“ Tai atsispindi tiek rašytojos darbuose, tiek siekiuose. Paskatinta bičiulio Povilo Višinskio, Marija Pečkauskaitė nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus – įvairius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos. Smerkti moralines ydas, turėti tvirtą požiūrį – ne kiekvienas to meto rašytojas ar XX a. žmogus tam pasiryžo.