Ar naudodamas kaukę žmogus pasako visą tiesą?

Šiais laikais sumaterialėjusi visuomenė dažnai verčia užsidėti ne tik fizinę, bet ir dvasinę kaukę. Nors individualumas yra skatinamas, bet realybė yra tokia, jog esame verčiami tapti masės dalimi. Turime rengtis madingai, klausytis populiarios muzikos ir nesiskirti nuo kitų. Vis dažniau norėdami išreikšti mintis, pateikiame jas prieš tai gerai apmąstę ir panaikinę asmeniškumus, o kartais tiesiog nutylame, nes šis „filtravimas“ per sunkus. Kas lieka iš minčių po viso šio proceso?

Kaukė gali būti vienintelis būdas pasakyti tai, ką galvoji. Slėpdamasis už kaukės, gali reikšti savo mintis, o vėliau neigti, kad jos tavo. Tai tarsi skydas, kuriuo prisidengdamas žmogus stoja į gyvenimo kovą. Puikiai tokį minčių išsakymo būdą buvo įvaldęs poetas Marcelijus Martinaitis. Vienas žymiausių jo kūrinių – „Kukučio baladės“ – buvo parašytas tais laikais, kai literatūra buvo cenzūruojama ir už taisyklių nepaisymą grėsė baudos. Kas gi tada belieka poetui? Kaukė, nuasmenintas kalbėjimas arba ezopinė kalba, kurią ne taip lengva suprasti. Pagrindinis veikėjas Kukutis yra vaizduojamas kaip kvailelis, tačiau šio kvailio lūpomis kalba tiesa