Laiškas tremtiniui

kiekvieną rytą matydavomės kieme, pasisveikindavome ir tiek. Tačiau vieną dieną, grįždama iš mokyklos, pastebėjau tave su sunkiais nešuliais, padėjau juos parnešti namo. Beeidami pradėjome šnekučiuotis apie šaltą orą, mano pomėgius, mokslus, ir... palietėme skaudžią temą. Tremtį. Apie lietuvių tautos genocidą žinojau tik šį tą iš istorijos pamokų ir iš susitikimo mokykloje su studentais studentų po ekspedicijos „Misija – Sibiras“. Tu ėmei pasakoti, ir man buvo sunku tavęs klausyti, tu prisiminei praeitį, apie kurią, mačiau, lig šiol nelengva kalbėti. Mačiau ir tai, kaip pasakodamas išgyvenai visą siaubą dar kartą...