Praradimo vertė lietuvių literatūroje

Yra sakoma, kad žmogus, ką nors prarasdamas, šį bei tą ir atranda. Per nemalonią patirtį susiformuoja noras įžvelgti pozityvius dalykus, ieškoti būdų kurti laimę, spręsti kilusias dilemas. Per patiriamus sunkumus susiformuoja pasaulėžiūra, atrandamas tikrasis kelias, suvokiami tikrieji idealai ir vertybės. Praradimo motyvas dažnai pasitaiko ir literatūroje. Lietuvių literatūroje dažnai tai yra tėvynės netekties skausmas ar nuojauta. Kita vertus, sutinkama, kad praradimo skausmas įkvepia didžius kūrinius. Aptarsiu kelis pasirinktus autorius, kurių asmeninės netektys turėjo įtakos kūrybos vertei.

Praradimas skatina prisiminti tai, kas anksčiau kėlė džiugesį. Prisiminimai tarsi atgaivina praeities akimirkas, įkvepia joms naujos gyvybės bei dar kartą leidžia žmogui pajausti išsvajotą laimę. Lietuvių literatūros tradicijoje ypatingas dėmesys skiriamas tėvynės praradimui. Nepaisant to, jog žmogui, viešai išreiškusiam meilę ir ištikimybę gimtam kraštui, teko už tai skaudžiai atsakyti, niekados nepamirštama, kokia gimtinė brangi ir nepakeičiama. Kaip antai, XIX amžius buvo labai sudėtingas laikas tautinės tapatybės prasme. Carinė priespauda gerokai varžė lietuvius ir jų siekius. Tačiau tai nereiškia, jog nieko nebuvo daroma, siekiant skleisti kultūrą ir vertybes. Žymi yra XIX a. I pusėje vykdyta Filomatų ir Filaretų draugijų veikla. Aktyvus slaptų susibūrimų narys buvo ir Adomas Mickevičius, kuriam už tai teko kurį laiką būti įkalintam. Galiausiai išsilaisvinęs ir palikęs Lietuvą, jis ir toliau savo kūryboje minėjo Lietuvą, jos vaizdus, simbolius. Pavyzdiniu laikytinas šio romantizmo krypties poeto sonetas „Akermano stepės“. Tai kūrinys, parašytas gyvenant Kryme. Vaizdingai pasakojama, ką tenka patirti lyriniam „aš“, atsidūrusiam svetimoje vietoje. Atrodytų, kad supanti aplinka be galo žavi, tačiau viltingai žvelgiama į dangų: „Ten šviesiame ūke Aušrinė suspindėjo?/ Tai blizga Dnestras, švinta ugnys Akermano.“ Aušrinė – Lietuvos ženklas. Vis dar viltingai laukiama bet kokio ženklo ar balso iš mylimo krašto, bet panašu, jog to sulaukti nevalia. Lyrinis subjektas stengiasi įsiklausyti į visus gamtos garsus bei pastebėti visa, kas vyksta aplink. Tačiau viskas veltui: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų/ Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.“ Taip žlunga bet kokios viltys užmegzti kontaktą su Lietuva. Reikia prisiminti, kad pats poetas, palikęs Lietuvą ir apsigyvenęs Prancūzijoje, visada drąsiai deklaravo lojalumą gimtam kraštui. Deja, dėl to ilgesys nebuvo menkesnis ar lengviau nuslepiamas. Kita vertus, iš to gimė daugybė nuostabių darbų. Tai reiškia, kad praradimas leidžia kurti įstabius darbus.