Kodėl žmogus patiria nuosmukį?

Individas patiria nuosmukį, nes visuomenės idealai ne visuomet palankūs meninės prigimties žmogaus moralinėms normoms. Menininkai, siekiantys išreikšti savo nuomonę, lieka nesuprasti ir netoliaruojami siauro akiračio aplinkinių. Ši tema aktuali Jurgio Kunčino, XXa. poeto, prozininko, tapusio vakarietiškojo tipo rašytoju profesionalu, kūryboje. Vienas iš žymiausių rašytojų kūrinių – romanas “Tūla”. Jame, kaip ir kituose savo kūriniuose, Kunčinas vaizduoja marginalinę socialinę aplinką, kuri neįsitenka „normalaus“ sovietinio žmogaus įvaizdžio rėmuose. Pagrindinis veikėjas neranda sau vietos visuomenėje, nes jo kūryba lieka nesuprasta, o žmonių kalbos priverčia pasinerti į nepasitenkinimą keliančius apmąstymus: „Kaip dažnai mane erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šitą amžinąjį miestą – netikiu nei protingais […] išvedžiojimais, nei širdingais dūsavimais” Todėl menininkas ieško sau artimos sielos, su kuria galėtų dalintis gyvenimo potyriais ir giliai širdyje užslėptais jausmais bei išgyvenimais. Pasakotojas sutinka panašaus likimo merginą, vardu Tūlą, ir ją įsimyli. Artimo vidinio pasaulio jaunuoliai, praleidę savaitę drauge, išgyvena svaiginančius jausmus ir patiria dvasinę pilnatvę. Visgi jų draugystė ateities neturi ir tarpusavio ryšį nutraukia Tūla, išvykdama pas tėvus. Menininkas, turėjęs galimybę atgaivinti savo meninius sugebėjimus ir iš naujo pamilti pasaulį, supranta patirtų įvykių laikinumą ir absurdiškumą. Jis vėl grįžta prie įprasto gyvenimo, nusistovėjusių visuomeninių ir socialinių normų, kurios dar labiau slopina kūrybines galias, o sukildamas prieš sovietmečio prisitaikėlišką ir veidmainingą visuomenę, vartoja alkocholį ir yra izoliuojamas. Po kurio laiko šis veikėjas suvokia, kad prisitaikymas prie aplinkybių ir beteisiškumas atveda į bedvasę padėtį. Taigi, sociumas daro neigiamą įtaką menininko gyvenimui ir neleidžia atsiskleisti kūrybinėje erdvėje, todėl žmogus patiria moralinį nuosmukį.