Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nebėra?

Kiekvieną žmogų neretai užklumpa prisiminimai, tai, kas vyko praeityje, tačiau baigėsi ir liko gyva tik atmintyje. Atmintis yra itin svarbi žmogui, nes joje glūdi svarbiausi gyvenimo įvykiai ar skaudžios gyvenimo patirtys. Taip pat atmintis saugo ir pažįstamų, aplankytų vietų vaizdus, kurias galbūt teko palikti ir nebeteks išvysti. Dažniausiai kartu su prisiminimais aplanko nostalgiška nuotaika ar užsisvajojusio žmogaus veide pasirodo šilta šypsena, tai rodo, kad prisiminimai paveikia žmogaus vidinį pasaulį, atmintyje prabyla praeitis. Tačiau kodėl žmogus prisimena tai, ko jau nėra ar kas jau praėjo? Isų pirma, žmogaus atmintyje išlieka artimiausi žmonės, nes jie daro įtaką kiekvieno gyvenime: suteikia pirmąsias gyvenimo pamokas, skatina siekti svajonių. Šeimoje brandinama vaiko asmenybė, jis yra ugdomas, mokomas dorovingumo, sąžiningumo, moralinių dalykų. Artimieji formuoja individo vertybių sistemą, kuri yra žmogaus gyvenimo ramstis. Brangaus žmogaus netektis visada sunkiai išgyvenama, sukelia daug minčių ir prisiminimų, kuriuose regimi praeities vaizdai kartu su jau anapilin iškeliavusiu asmeniu, kuris buvo gyvenimo atrama, mokytojas arba tas žmogus, kuris davė geriausias pamokas ir skatino siekti svajonių. Būtent tokio žmogaus praradimas paskatino lietuvių poeto, priklausančio XX a. pirmosios pusės egzistencializmo epochai, Vytauto Mačernio kūrybą. Jaunas, tačiau itin gabus poetas, kilęs iš Šarnelės, nesulaukė senatvės, nes buo mirtinai sužeistas minos skeveldros, tačiau pasauliui jis paliko eilėraščius, kuriuose atskleidė savo talentą.