Kaip praradimai paveikia kūrybinę asmenybę?

Taip pat vidinė kančia, kylanti griūnant ateities planams, kuriančiam žmogui gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Nėra laimingo nė vieno, kuris yra priverstas keistis ir atsisakyti planų. Žmogus, kuris negali laisvai savęs reikšti, ir žino, kad ateitis nebus tokia, kokios norėjo, išgyvena didelę kančią. Mėgindamas save įprasminti kūryboje, žmogus savo kančią gali panaudoti kaip kūrybos pagrindą, todėl kartais kūriniuose atsispindi autoriaus kančia arba vidinis konfliktas. Kūriniuose rašytojas gali rašyti tai, kas jam nepasisekė, dėl ko sugriuvo jo ateities planai. Toks paskatinimas buvo ir Antano Škėmos kūrinio „Balta drobulė“ pagrindinio veikėjo Antano Garšvos gyvenime. Pats Autorius yra lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius bei režisierius, todėl nenuostabu, kad kūrinyje gausu epizodų, kurie palieka neišdildomą įspūdį skaitytojui. Kūrinyje rašoma, kad Garšva gyveno sunkią vaikystę, motina sirgo šizofrenija, o tėvas, praradus kantrybę, mušdavo motiną. Žinoma, Antanas Garšva, kaip ir visi paprasti žmonės svajojo apie tobulą ateitį, labiausiai jis norėjo vesti Jonę, merginą kurią sutiko kaukių baliuje, norėjo būti rašytoju, džiaugtis gyvenimu kartu su visais. Tačiau ne visada nutinka taip kaip nori žmogus, kartais aplinkybės gyvenimą apverčia aukštyn kojom, taip nutiko ir Garšvai, kai nuėjęs pas daktarą sužinojo, kad serga šizofrenija. Kadangi jau žino, koks gyvenimas yra sergant tokia liga, jis nusprendžia atsisakyti savo ateities planų ir palieka Jonę, tačiau vis dar bando kurti. Jo kūryboje dažnai įsiterpia mirties fragmentai, eilėraščiai yra niūrūs ir kupini skausmo. Garšva supranta, kad praradęs Jonę ir nuostabią ateitį jis save įprasminti gali tik kūryboje. Garšva išgyvena vidinį skausmą, kančią, nes viskas apie ką jis kažkada svajojo, dabar jau tik išbarstytos gyvenimo šukės. Garšvai kūrybos šaltiniu tapo jo paties vidinė kančia. Taigi, kančia kilusi suvokus, kad ateities planai griūva , gali būti įkvėpimo šaltinis.