Lietuvio paveikslas lietuvių literatūroje

Pagrindinė mintis:

Lietuvio pagrindiniai bruožai – tai prisitaikymas prie įvairių aplinkybių, kilęs iš stipraus lietuvio ryšio su gamta, ir svajokliškumas, neįmanomų dalykų siekimas.

Teiginys 1:

Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ ir Marius Ivaškevičius dramoje „Madagaskaras“ kaip vieną iš svarbiausių lietuvio bruožų akcentavo lietuvio pasyvumą, jo prisitaikymą prie aplinkos ir įvairių situacijų. Abu autoriai teigė, kad šis pasyvumas kilo dėl stipraus lietuvio ir gamtos ryšio.

Arg1. Juozo Tumo-Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinis veikėjas Mykoliukas yra neveiklus žmogus, nesistengiantis pakeisti savo gyvenimo į gerą ir nekovojantis dėl laimės. Vaižgantas prilygina Mykoliuką žemei. Žemės paskirtis – duoti, tad Mykoliukas lygiuodamasis į ją priima savo padėtį taip, tarsi tai būtų lemta iš aukščiau, paklūsta gamtos tvarkai.

Arg2. Marius Ivaškevičius dramoje „Madagaskaras“ taip pat teigė, kad lietuvis pasyvus žmogus, kuriam stinga veiklumo. Pagrindinis veikėjas Pokštas pristatinėdamas Madagaskaro gyventojams Lietuvą ir kalbėdamas apie lietuvius teigė, kad jų neveiklumas kilęs dėl Lietuvos klimato, nes čia dėl atšiaurių sąlygų auga tik tai, kas iš anksto pasodinta. Lietuviai bandydami prisitaikyti prie aplinkos ir perėmė šį neveiklumą, laukdami kol kas nors ir jais pasirūpins.

Teiginys 2:

Abiejuose kūriniuose autoriai aprašo ir kitą lietuvio bruožą – svajokliškumą, neįmanomų dalykų siekimą. Tačiau Juozas Tumas-Vaižgantas lietuvio svajokliškumą sieja su jo noru pabėgti nuo skaudžios realybės, o Marius Ivaškevičius – su noru padaryti pasaulį geresnį, padėti Lietuvai.

Arg1. Vaižgantas kurdamas Mykoliuko paveikslą atskleidžia kontrastą tarp beteisės žmogaus padėties ir noro būti laimingam. Niekieno neįvertintas ir nesuprastas Mykoliukas dėl susiklosčiusių nuo seno tradicijų negali susikurti laimingo gyvenimo su mylima Severja. Užsisklęsdamas savyje ir susikurdamas nuo aplinkos nepriklausantį pasaulį Mykoliukas pabėga nuo niūrios kasdienybės ir atranda gyvenimo džiaugsmą ir paguodą.

Arg2. Marius Ivaškevičius taip pat kūrė svajojančio lietuvio paveikslą, tačiau „Madagaskare“ lietuvis susidūręs su skaudžia realybe ne užsidaro savyje, o stengiasi kovoti su neteisybe ir pakeisti pasaulį. Pokštas kurdamas utopiškas idėjas ir paskirdamas savo gyvenimą Lietuvos gelbėjimui parodo, kad kūrybiškumas ir svajokliškumas – vieninteliai būdai kovoti su skaudžia realybe.

Šaltiniai:

1. Aldona Vaitiekūnienė „Vaižgantas“

2. Gimtasis žodis, 2008 nr. 5, Dalia Jakaitė „Vertybinis svaigulys „Madagaskaro“ kaimynystėje“

3. Marius Ivaškevičius „Madagaskaras“, autoriaus žodis.