Tautinės tapatybės samprata ir jos apraiškos lietuvių literatūroje

Tautinė tapatybė tam tikrais laikais buvo ir, žinoma, yra suvokiama skirtingai. Tas, be abejo atsispindi ir lietuvių literatūroje. Mums, šiuolaikiniams, XXI amžiaus jaunuoliams atrodo, kad tautinė tapatybė – tai meilė gimtajam kraštui, siekis geriau jį pažinti. Ypač dabar, kai pastebime vis didėjančius emigracijos srautus svetur. Tautinės tapatybės samprata ir jos apraiškos vaizdavimą galima lyginti su to meto aktualiausiomis problemos, pavyzdžiui: XX amžiaus pabaigoje, bundant sampratai, kad Lietuva gali išsivaduoti iš sunkių Sovietų sąjungos užmestų pančių tokie autoriai, kaip Just. Marcinkevičius, S. Geda savo kūryboje nuolat vysto mintį, kad reikia stoti ir kovoti už tai, kas kiekvienam lietuviui turi būti šventa ir neprilygstama. Taigi, lietuvių rašytojai tautinę tapatybę tapatina su teritorija, doru piliečiu, manančiu, kad geriausiai tautą vienija kalba, taip pat vaizduoja žmogų, kuris tautinės tapatybės nepraranda net ir išvykęs svetur ir gyvendamas itin prastomis sąlygomis.