Autoritarinių režimų įsitvirtinimai ir jų bruožai Lenkijoje ir Vengrijoje

Europoje XX amžiaus 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose autoritarizmas, kaip politinio režimo forma, tapo daugelio valstybių, ypatingai Vidurio ir Rytų Europos, kur nebuvo įsišaknijusios gilios demokratinės tradicijos, pagrindinis vedlys. Autoritarinio valdymo forma buvo įvesta visose po Pirmojo pasaulinio karo įsikūrusiose valstybėse, išskyrus Čekoslovakiją ir Suomiją. Pirmiausiai autoritarinis režimas susiformavo Vengrijoje, kai po 1920-ųjų Trianono sutarties Miklošo Horčio karinės pajėgos įžengė į Budapeštą. Nors svarbu atsiminti, jog Vengrijoje į valdžią atėjus admirolui Horčiui vis dar veikė parlamentas ir politinės partijos, o pats Hortis titulavosi Vengrijos karalystės Regentu. Vengrijos situacija tarpukariu primena anekdotą – juk tai buvo karalystė be karaliaus, kurią valdė admirolas be laivyno bei uosto. Lenkijoje autoritarinis režimas buvo įtvirtintas gerokai vėliau. Pareikalavęs daug aukų, per kelias gatvės kautynių dienas, kariškiams padedant, nuvertus prezidentą ir paleidus parlamentą – Valstybinis perversmas Lenkijoje įvyko 1926-ųjų gegužės 12-ąją. Ir kitaip nei Vengrijoje, Lenkijoje autoritarinis režimas buvo pavadintas sanacija. Tai reiškė, kad buvo siekiama grįžti prie politinės sveikatos, apsivalyti nuo korupcijos, rietenų tarp partijų bei parlamentinės anarchijos. Nors Pilsudskis ir neuždraudė politinių partijų ir parlamento veiklos, bet jų veikla buvo gerokai suvaržyta. Hortis valdė beveik iki karo pabaigos, o Pilsudskiui mirus, esamo režimo tradicijos tęsėsi iki pat Lenkijos okupacijos 1939-ųjų Rugsėjį. Šių dviejų valstybių autoritarinio valdymo subtilybės yra svarbus ir netgi aktualus dalykas šių dienų istorinėms ir politinėms polemikoms, tačiau ne ką mažiau svarbūs yra ir tų autoritarinių režimų įsitvirtinimo bruožai minėtose valstybėse.