Vandens svarba mūsų pasaulyje

Aš – dalelė vandens, aš – lašas. Mažas, žvarbus žiemą, gaivus vasarą. Manęs pilna visur, sakysi ne? Aš gi ir pas tave namie, kieme! Nejaugi mama niekada nesako: ,,pamiršai iki galo užsukti čiaupą, laša vanduo“? O ar pameni vaikystę, kai tėtis važiuojant mašina neleisdavo sekti pirštais paskui mane, nes neva langas murzinas liks! Matai, prisimeni mane. Taigi sakau tau: labas! Ir rašydamas šį laišką galvoju kodėl pamiršai mano svarbą ir visai nebevertini manęs. Žinoma, tu galvoji, kas čia tas vienas lašas, gi ne upė ar jūra kreipiasi į tave, o pats paprasčiausias lašas. Vargu ar galiu pakeisti visą pasaulį, tačiau tave – pamėginsiu.

Aš mažas lašelis, netikėtai atsiradęs žolėje, o tu mane, žmogau, tuomet vadini rasa. Kai krentu iš dangaus ir glostau tavo veido linijas, vadini mane lietumi, kurio visai nenorėjai. Pyksti ant manęs, kai atsirandu visai netikėtai ir sugriaunu tavo planus šiltą vasaros savaitgalį, o kartais tu tiesiog verki ir meldi manęs, kai tavo vaisiai miršta sausroje. Sukeli vandeniui ir skausmą, ir džiaugsmo grožį. Mes nebežinome, ką bedaryti, kad tau būtų geriau. Mintys. Vien beribės mintys mūsų galvose, širdyse milijonai dvejonių, ar vanduo tau bereikalingas. Skaudu, kad tai ką kūrėm per amžius, jūs pamiršot. Gi kartu mokėmės gyventi, susipažinti ir prisitaikyti vienas prie kito. Tačiau nežinau, kodėl atsirado nepagarba vienas kitam, kodėl nebeliko meilės ir džiaugsmo vandeniui. Matau purvu tvinstančias jūras, jose gyvenančių žuvų, koralų nykimą.