Krikščioniškosios vertybės K. Donelaičio „Metuose“

Tikslas – atskleisti Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ krikščioniškąsias vertybes.Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime. Jis pasirinko kunigo mokslus. 1743 m. jis buvo paskirtas Tolminkiemio pastoriumi ir šias pareigas ėjo iki mirties. Palankios sąlygos Donelaičiui kurti susiklostė po 1765 metų. Kaip tik tuo laiku buvo sukurtos keturios epinio pobūdžio giesmės: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d. Kadangi nė vieno savo grožinio kūrinio pats Donelaitis neišspausdino, jam mirus, rankraščius jo žmona perdavė šeimos bičiuliui Gotfrydui Jordanui. Paskui jie pateko į Liudviko Rėzos rankas. Jis išleido keturias Donelaičio giesmes, pavadinęs jas „Metais“.Poemoje „Metai“ vaizduojamas lietuvių valstiečių gyvenimas Rytų Prūsijoje. Poemoje autorius moko būrus, kaip reikia teisingiau gyventi, atlikti įvairius ūkio darbus, o ponus, kurie skriaudžia ir nurodinėja būrams, Donelaitis peikia. Ir žmonėms, ir gamtai pavaizduoti autorius suranda stiprių, šviežių, originalių žodžių, palyginimų, metaforų. Po Donelaičio plunksna viskas gyvena, juda, turi savo veidą ir atskleidžia tikrąją savo prigimtį. Kiekvienam, kuris skaito „Metus“ krinta į akis didaktinių, dorovinių bei religinių pamokymų gausumas. Poetas naudojasi kiekviena proga savo būrams ir ponams graudenti, barti ar mokyti. Donelaitis savo poezijos kūriniu nori įkvėpti žmonėms kilnesnės dvasios, pakelti jų dorovę. Kristijonui tai svarbu, nes jis buvo pastorius ir jis norėjo kreipti žmones link Dievo, juos mokyti, kaip gyventi teisingą, krikščionišką gyvenimą.