J. Melniko prozos rinkinio Kelias į rojų recenzija

Nedrąsu prisipažinti, kad dar mažiau nei prieš pusę metų net nepažvelgdavau į lietuviškų knygų lentynas. Nuo mokyklos laikų lydėjo įsitikinimas, kad mūsų šalies autoriai daugiausia rašo apie kaimo kultūrą. O ką jie naujo gali pasakyti man, kilusiai iš du šimtus gyventojų turinčio bažnytkaimio? Labai nudžiugau sužinojusi, kad šiuolaikinės lietuvių literatūros autoriai kalba visai kitomis temomis. Mito, kad lietuvių kūryba paprasčiausiai neįdomi, griūtis iki pat šios dienos yra didžiausias mano 2013-ųjų džiaugsmas.
Vartydama lietuviškų knygų katalogą atradau Jeroslavą Melniką. Susipažinau su jo kūryba ir patyriau daug įvairiausių jausmų. Vienas iš pirmųjų buvo smalsumas, o už jo nusidriekė ilgiausia virtinė ir teigiamų, ir neigiamų emocijų. Apie šio autoriaus knygą Kelias į rojų noriu kalbėti nesilaikydama lietuviško pomėgio iškart imtis peikti – džiaugiuosi galėdama pasidalinti teigiamomis emocijomis, apėmusiomis skaitant.