Alberas Kamiu ir jo esė ,,Sizifo mitas"

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės. Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras).