Vadovavimo stiliai šiuolaikinėje organizacijoje

Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniui būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinti jį siekti organizacijos tikslų. Vadovavimo stilių apibrėžimas – elgesio teorijų nuopelnas. Šios krypties teorijų atsiradimą sąlygojo tai, kad vadovo savybių ir aasmeninių bruožų tyrimas nedavė tikslių paaiškinimų, nuo ko priklauso efektyvus vadovavimas. Todėl pradėta tirti vadovavimo efektyvumą, siejant jį su vadovų elgesio pobūdžiu. Pagrindinis šios krypties atstovų (K.Lewin, D.McGregor, R.Likert) nuopelnas ir yra vadovavimo stilių apibrėžimas bei analizė. Vadovavimo stiliaus teorijos remiasi prielaida, kad sėkmingam vadovavimui lemiamos reikšmės turi ne asmenybės bruožai, bet vadovavimo stilius.

Bene pirmą kartą bandymas apibūdinti vadovų tipus ir atitinkamus vadovavimo stilius yra Platono veikale „Valstybė“. Platonas skyrė keturis vadovavimo stilius – timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją. Šiuo metu labai daug skirtingų požiūrių į vadovavimo stilius. Tokią įvairovę lemia vadovo ir pavaldinių santykių įvairovė bei sudėtingumas, o tai sąlygoja ir vadovavimo stilių įvairovę. Vis dėlto galima išskirti tam tikrus būdingus konkrečiam vadovavimo stiliui bruožus, pagal kkuriuos ir bandoma klasifikuoti bei apibūdinti atskiras vadovavimo stilių rūšis. Iki šiol nėra vienos vadovavimo stilių klasifikacijos, tačiau juos galima apibendrinti, išskiriant keletą skirtingų požiūrių į vadovavimo stilių skirstymą :

• Tradicinis ir šiuolaikinis vadovavimo stilių skirstymas;

• Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų elgesį;

• Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją;

• Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją ir pavaldinių lygį.

Iki trečdalio kiekvienos bendrovės pasiekto finansinio rezultato gali priklausyti nuo to, kaip vadovas geba motyvuoti darbuotojus ir skatinti lyderystę.