Katarsio teorija ir jos tyrimas

Katarsis - pirmą kartą dar IV a. pr. m. e. panaudota sąvoka, kaip Aristotelio poetikos metafora, nusakanti tragedijos poveikį žiūrovui, o vėliau įgavusi ir medicininę prasmę. Aristotelis teigė, kad žiaurumo ir tragedijos vaizdavimas yra skirtas sužadinti emocijų katarsiui, kuris žiūrovui padeda išlaisvinti giliai sukauptą pykčio emociją. Tiksli katarsio reikšmė buvo diskutuojama šimtmečius: anot vokiečių dramaturgo Gotholdo Efraimo Lesingo (1729-1781 m.), katarsis perteklines emocijas paverčia dorovinėmis vertybėmis, o kiti kritikai tragediją vertina kaip puikią pamoką, kurioje tragiško herojaus likimo iššaukta baimė ir gailestis įspėja žiūrovą. Eigoje, visuotinai priimtas aiškinimas, kad katarsis nukreipia paties žiūrovo nerimą į viršų ir jam susitapatinus su tragišku veikėju, plečiasi jo įžvalga. Tokiu būdu, žiaurumo ir tragedijos vaizdavimas turi sveiką ir humanizuojantį poveikį žiūrovui ar skaitytojui. XIXa. atsirado vis daugiau psichologinių išgijimų remiantis katarsiniu pagrindu..