Neverbalinės komunikacijos reikšmė ir įtaka auditorijai

Yra atlikta daugybė tyrimų mokslo pasaulyje apie mokymosi procesą, informacijos sklaidą bei oratorių kalbėseną, apie tai, kaip ir kokią informaciją pateikti auditorijai. Ne ką mažesnis skaičius teorijų dominuoja mokslo srityje, tačiau tik didelių pastangų dėka galima rasti informacijos apie neverbalinę komunikaciją, kuri turi didelę svarbą auditorijos valdyme. Praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų, kuomet Amerikoje buvo pradėta plačiau diskutuoti terminu „neverbalinė komunikacija“. Šis laikotarpis labai trumpas, tačiau stipriai privertė sutelkė dėmesį į tai, jog žmonėms labai svarbu, kaip informacija yra pateikiama, o ne tik, kokia informacija pateikiama. Taip pat  pagrysta, jog neverbalinė komunikacija yra svarbi pedagogų, dėstytojų, pranešėjų, vadovų ar kitų kalbėtojų bei informacijos darbo dalis, nes viešasis kalbėjimas ir informacijos perdavimas yra lydimi komunikacijos, kuri susideda iš verbalinės (7%) – žodžių bei neverbalinės (kūno kalba, 93%) komunikacijos.

Kalbant apie bendravimą kasdieniniame  gyvenime, dažniausiai turime galvoje bendravimą žodžiais, nes jį mes geriausiai žinome. Tačiau jau seniai įrodyta, kad tik 7 % norimos informacijos perduodama žodžiu, 38 % perduodama intonacija ir net 56 % kūno kalba. Yra skiriami du neverbalinių ženklų tipai: 1. Konvencinis – kai skirtingose tautose tie patys ženklai turintys skirtingas reikšmes. 2, Spontaniškas – neplanuotai atsirandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie atspindi gilius žmogaus pasąmoninius išgyvenimus. Pagrindinės neverbalinio bendravimo priemonės: veido išraiška; akių kontaktas; balso ypatybės: intonacija, tembras, stiprumas, aukštumas, tempas; gestai, kiti kūno judesiai; kūno poza; tarpasmeninė erdvė. Visas šias priemones naudojame bendraujant su kolegomis, draugais, partneriais ar vadovais. Kūno kalba siunčia daugybę subtilios informacijos tiek mums patiems, tiek aplinkiniams. Todėl tiems, kuriems pavyksta teisingai suprasti ir transliuoti neverbalinę kalbą, atsiveria galimybė geriau pažinti pašnekovą bei klausytoją, jį suprasti, sudominti ir  lengviau rasti bendrą kalbą.

Tyrimo aktualumas: apie viešąjį kalbėjimą kalbama plačiau ir dažniau, o apie auditorijos valdymą informacijos randamas mažesnis kiekis. Pastaruoju metu ėmė plisti tyrimai, kurie akcentuoja neverbalinę komunikaciją, kaip svarbią dėstytojų, pedagogų, vadovų, pranešėjų darbo dalį, kurioje ir dominuoja auditorijos valdymas, kuris turi didelę įtaką informacijos įsisavinimui bei perdavimui. Šiame procese išskiriami pagrindiniai neverbalinės komunikacijos elementai, kurie įtakoja auditorijos valdymą, sukuria pirmąjį įspūdį, gestų pagalba padeda įtikinamai perteikti informaciją. Todėl svarbu aptarti ne tik neverbalinę komunikaciją, bet apskritai jos reikšmę, įtaką ir vertę auditorijai. Kadangi tyrimų apie tai nėra apstu, ši tema laikoma aktualia.

Problema: nagrinėjant požiūrį į viešąją kalbą bei auditorijos paveikimą  pastebima, jog į šį procesą žiūrima tik kaip į žodžių perdavimą – verbalinę komunikaciją, neskaitant to, kad neverbalinė komunikaciją sudaro didesnę mūsų kalbėjimo dalį. Trūksta informacijos apie vaidmenį bei bruožus būdingus neverbalinei komunikacijai auditorijos valdymo ir informacijos perdavimo procesuose. 

Objektas: neverbalinė komunikacija auditorijos valdyme, jos įtaka.

Tikslas: pagrįsti neverbalinės komunikacijos svarbą auditorijos valdymo ir informacijos perdavimo procesuose.

Uždaviniai:

1.   Apibūdinti neverbalinės komunikacijos sampratą;

2.  Charakterizuoti pagrindinius neverbalinės komunikacijos elementus;

3. Nustatyti neverbalinės komunikacijos vaidmenį ir svarba perduodant informaciją auditorijai;

 4.   Įvertinti neverbalinės komunikacijos svarbą auditorijos valdyme;

Tyrimo metodai: teorinėje dalyje naudojama mokslinės literatūros ir turinio analizė. Tiriamoji darbo dalis atliekama, pasitelkiant internetine apklausa ir stebėjimo tyrimo metodais. Išvadų dalyje naudojama apibendrinimo ir palyginimo metodai.

Darbo struktūra:

•  Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės literatūros ir internetiniuose tinklalapiuose randamos informacijos nagrinėjimas ir apibendrinimas.
• Pagrindinių neverbalinės komunikacijos elementų charakterizavimas ir jų vaidmens perduodant informaciją auditorijai nustatymas.
•  Kiekybinių ir kokybinių tyrimų metu surinktų rezultatų analizavimas ir apipavidalinimas.
• Išvadų pateikimas.