Augalų sėklų ir vaisių produktyvumą lemiantys veiksniai

Sėkliniai augalai žemėje atsirado jau daugmaž prieš 250 mln. metų. Šie augalai yra jau aukštesnės sandaros, o tai rodo jų dauginimasis. Sistematikoje augalai skirstomi į du skyrius: plikasėklius ir gaubtasėklius. Šiai dienai iš plikasėklių augalų yra likę tik sumedėję augalai – medžiai arba krūmai, o visi žiediniai augalai – gaubtasėkliai. Augalus apdulkina paukščiai, vabzdžiai arba vėjas. Kai kurie augalai yra prisitaikę taip, kad būtų patogu vabzdžiams platinti žiedadulkes.

Plikasėklių sėklos susidaro ant motininio augalo – sėklapradžiuose. Jų apvaisinimui nereikia vandens, nes žiedadulkes perneša vėjas arba vabzdžiai. Augalai prisitaikę prie sauso klimato. Iš sėklų gauti eteriniai aliejai, riebalai naudojami pramonėje, parfumerijoje ir kitur.

Dalis gaubtasėklių augalų yra žmogui naudingi, todėl tapo svarbiausiais žemės ūkio augalais. Tai augalai, kurie žiedų pagalba gali daugintis. Sėklas supa vaisius, kuris išsivysto dažniausiai iš piestelės. Magnolijūnai yra skirstomi į: dviskilčius ir vienaskilčius. Magnolijūnų (Magnoliophyta) sėklos vystosi vaisiuje.

Lietuvoje augančių sėklinių augalų palyginti nėra daug, o jų vaisių ir sėklų dydis labai nevienodas. Gaubtasėklių sėklos būna apsaugotos vaisiaus. Augalų pasaulyje yra ir didelė vaisių įvairovė.

Sėklų produktyvumas būna labai įvairus. Tai priklauso nuo žiedadulkių pakitimų, augalų žydėjimo ritmo sutrikimų, mažo apdulkintojų skaičiaus ir kt.Produktyvumas yra skirstomas į realųjį (kiek sėklų augalas užaugina) ir potencialųjį (kiek sėklų augalas gali užauginti) sėklų produktyvumą.

Sėklų bankas – tai augalų sėklų ir vaisių kiekis dirvožemyje. Patvarūs sėklų bankai sudaryti iš užkastų sėklų, kurios turi galimybę išlikti gyvybingos mažiausiai keletą metų (Pugnaire, Valladares, 2007). Sėklų bankai yra puikus genetinio kintamumo šaltinis. Didesnį rūšių sėklų banką išlaikyti leidžia nedidelis invazinių sėklų bankas.

Vienų sėklų dygimas yra priklausomas nuo vidinių sąlygų (dėl ne iki galo susiformavusio gemalo), o kitų sėklų nuo išorinių (mechaninių sėklos pažeidimų). Jei augalai pradeda bręsti anksčiau pavasarį – tai sąlygoja sėklų gyvybingumo mažėjimą. Taip pat sėklų gyvybingumas mažinamas gyvūnų pagalba.

Lietuvoje aptinkama apie 70 rūšių svetimžemių augalų. Pavojingiausais laikoma apie 40 rūšių invazinių augalų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. D1–663 „Dėl invazinių Lietuvoje organizmų rūšių sąrašo patvirtinimo ir dėl kai kurių aplinkos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ nurodomos 6 invazinės rūšys Lietuvoje. Tokios kaip: gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), uosialapis klevas (Acer negundo), Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi), smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), vėlyvoji ieva (Padus serotina). Dauguma invazinių augalų buvo atvežti kaip dekoratyviniai augalai ir taip išplito įvairiose teritorijose.

Tikslas – išnagrinėti veiksnius, kurie lemia augalų vaisių ir sėklų susidarymą bei produktyvumą.

Iškelti uždaviniai darbo tikslui pasiekti:

1. Aptarti augalų dauginimąsi sėklomis ir jų biologinę bei evoliucinę reikšmes;
2. Išanalizuoti sėklų susidarymą, brendimą ir išbarstymą;
3. Išsiaiškinti, kokia yra augalų sėklų produkcijos reikšmė populiacijų tvarumui;
4. Išnagrinėti, kas yra sėklų gyvybingumas, jį lemiančios jo priežastys;
5. Apžvelgti svetimžemių augalų plitimas sėklomis
6. Aprašyti bakalauro darbo tyrimų kryptis ir metodiką.