Biologinės valymo technologijos NOx šalinimui

Azoto oksidais (NOx) paprastai vadinami šie šeši azoto ir deguonies junginiai: N2O, NO, NO2, N2O5, N2O3 ir NO5. Tačiau jie dažnai konkrečiai nurodo du bendrus junginius: azoto oksidą (NO) ir azoto dioksidą (NO2). NOx ir sieros dioksidas (SO2) yra pavojingi oro teršalai, dėl kurių susidaro rūgštus lietus, ore esančios kietosios dalelės ir padidėjęs ozono sluoksnis.

2015 metais gamybos pramonės ir kitos transformacijos sektoriai, pavyzdžiui, naftos perdirbimo ir gavybos, sudarė maždaug pusę viso pasaulio su energija susijusių išmetamų SO2 dujų (37 Mt SO2) ir apie 30% tiek NOx dujų (28 Mt) ir PM2,5 (10 Mt ). SO2 ir NOx kiekis pateko į aplinką apytikriai lygiomis dalimis kaip degimo produktas ir reaguodamas arba sudėtyje su giminingais junginiais, esančiais žaliavose.

Energetikos sektoriuje antropogeniniai azoto oksidai susidaro dėl degimo procesų:

•        Naftos produktų deginimas sudaro 60% visos taršos;

•        Anglies deginimas – 15%;

•        Gamtinių dujų – 9%;

•        Biomasės – 4%.

Nors azoto oksidų susidarymas deginant biomasę bendrame vaizde atrodo ir nedidelis, tačiau jų šalinimas yra pats brangiausias, lyginant su kitomis iš degimo produktų šalinamomis medžiagomis.

Poreikis šalinti azoto oksidus iš dūmų atsirado dėl tikimybės, kad griežtės išmetamų NOx didžiausios leistinos koncentracijos.

Pirminiai pritaikomi azoto oksidų mažinimo metodai dažniausiai yra prevencinės jų mažinimo priemonės jų formavimosi etapo metu. Antrinės priemonės arba kitaip „vamzdžio galo” priemonės yra paremtos sudėtingų ir brangių technologijų, cheminių medžiagų bei įrenginių taikymu. Smulkesnis metodų skirstymas vaizduojamas 1 paveikslėlyje.

Tačiau visai neseniai atsirado ir naujos biologinės NOx šalinimo technologijos, kurių veikimas ir principai dar nėra iki galo žinomi.