Protekcionizmas: jo nauda ir žala ekonomikai. Atvejai Lietuvos ekonomikoje

Protekcionizmas – valstybės politika nukreipta apsaugoti ar palaikyti savo gamintojus, dažniausiai protekcionizmas taikomas prekyboje. Prekyba – pati seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybių forma. Su prekyba vystėsi ir prekybos politika, todėl jau nuo senovės įvairios valstybės bandė įtakoti šią veiklos sritį. Prekyba daro ne tik ekonominį bet ir kultūrinį poveikį valstybėms, ji padeda plisti naujoms idėjoms ir technologijoms. Yra išskiriamos dvi prekybos politikos teorijos: liberalizmas ir ekonominis protekcionizmas. Liberalai laisvąją prekybą laiko geriausia prekybinių santykių forma, o ekonominio protekcionizmo šalininkai linkę įvairiomis priemonėmis varžyti tarptautinę prekybą, siekiant apginti vietinę rinką.

Kiekviena valstybė, formuodama prekybos politiką, turėtų atsižvelgti į tai kokį protekcionistinės politikos poveikį gali patirti vartotojai ir gamintojai, ar nebus taip jog remiant atskiras gamintojų grupes, nukentės vartotojai ir kitos neremiamos ūkio šakos. Pavyzdžiui, Lietuvai pasirašius laisvos prekybos sutartį su Latvija ir Estija, labai padidėjo šokolado ir konditerijos gaminių iš Estijos ir putojančio vyno iš Latvijos importas dėl to, kad šios produkcijos žaliavoms Lietuva taikė importo muitus, o Estija ir Latvija netaikė. Taigi vyriausybė norėdama apginti cukraus gamintojus protekcionistinėmis priemonėmis kenkia šokolado pramonei [1].

Įvairių gamintojų grupių protekcionizmas paprastai neapsiriboja vidaus rinka. Protekcionizmo tikslas - atvirai reiškiamas arba paslėptas - apsaugoti vietos gamintojus nuo užsienio konkurentų. Tačiau dėl muito įkalkuliavimo į kainą nukenčia visi - ir vartotojai, ir gamintojai. Kuo mažesnė šalis, tuo labiau jos žmonėms ir įmonėms svarbu laisvai prekiauti, įsivežti pačias pigiausias žaliavas ir prekes. Importo muitai atima šią teisę, priversdami mokėti brangiau, t.y. švaistyti išteklius. Saugomoms įmonėms tokia politika jokiu būdu nėra išsigelbėjimas - atribotos nuo tarptautinės konkurencijos įmonės merdi ir galiausiai pralošia. Eksporto muitais siekiama apsaugoti gamintoją arba vartotoją, o iš tiesų iškraipomos konkurencijos sąlygos bei gamintojų orientyrai. Neįmanoma "neutralizuoti" muitų - nes jų prigimtis yra reguliuoti ir įtakoti.

Muitų taikymas užkrauna šalies gyventojams "mokestį-nemokestį". Pavyzdžiui, garsusis cukraus įstatymas. Muitų cukrui taikymas leidžia Lietuvos cukraus gamintojams pardavinėti cukrų didesnėmis kainomis nei pasaulyje. Įsivaizduokime, kad panaikinami cukraus muitai, rinka užpildoma importiniu cukrumi, vietos fabrikai, norėdami parduoti cukrų, priversti sumažinti jo kainą. Cukraus fabrikai nebegali išsilaikyti, todėl valdžia juos imasi gelbėti - skiria subsidijas nuostoliams padengti, pavyzdžiui 1% pajamų mokesčio. Tokia akivaizdi valdžios pagalba cukraus fabrikams tikrai rėžtų akį. Tačiau lygiai tas pats vyksta ir dabar, tik subsidija yra nematoma, ji "skiriama" apeinant biudžetą. Dėl didelių muitų gyventojai priversti pirkti brangų lietuvišką cukrų - taip jie sumoka dalį pajamų - tik ne į biudžetą, o tiesiai cukraus gamintojams. Ši muitų įtaka ir našta yra žymiai sunkesnė nei biudžeto gaunama nauda. [2].

Darbo tikslas – aptarti protekcionizmo teorijas, jų naudą ir žalą ekonomikai, bei aptarti žinomus protekcionizmo atvejus Lietuvos ekonomikoje. Darbo uždaviniai: 1) išnagrinėti pagrindinius ekonominio protekcionizmo teorijų bruožus, jų naudą ir žalą; 2) aptarti žinomus protekcionizmo atvejus Lietuvoje.