Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės šaltiniai

Konstitucinė teisė pati savaime yra sudėtingas, neeilinis, išskirtinis reiškinys teisėje. Pagal savo normų prigimtį konstitucinė teisė, būdama kiekvienos šalies teisinės sistemos branduoliu, yra viena iš labiausiai integruotų nacionalinėje teisėje galiojančių teisės šakų. Tačiau konstitucinę teisę sudaro ne tik pačio svarbiausio jos akto – Konstitucijos – normos, tačiau ir kitos normos, sujungtos į atskirus konstitucinės teisės institutus, todėl jei Konstitucijos normos ir yra integruotos į vieningą visumą pagal savo turinį, tai pati konstitucinė teisė kaip teisės šaka nėra pasiekusi tokio vidinės integracijos lygmens, koks yra užtikrintas Konstitucijoje kaip vientisame teisės akte (Konstitucijos 6 str. 1 d.).
Norint geriau suvokti konstitucinės teisės esmę, būtina susipažinti su konstitucinės teisės šaltiniais, jų rūšimis ir vieta konstitucinės teisės šaltinių sistemoje, tuo labiau, kad ta sistema kiekvienoje valstybėje yra kitokia. Teisės šaltinių hierarchija valstybėje parodo, kokiai teisės tradicijai priklauso valstybė – kontinentinei ar bendrajai.
Teisės šaltiniai turi reikšmės ne tik valstybei, visuomenei, bet ir kiekvienam žmogui. Pirmiausiai jie yra vertingi kaip praeities pažinimo šaltinis; jie taip pat apibrėžia žmogaus ir valdžios santykius, nustato valstybės santvarką, reglamentuoja tarptautinius santykius; trečia, teisės šaltiniai atskleidžia valstybės ir jos teisės vystymosi kryptis, o teisės šaltinių išsami analizė padeda tinkamai pritaikyti teisės normas praktikoje. Visos paminėtos aplinkybės apsprendžia šios temos aktualumą ir svarbą.
Šiame darbe konstitucinės teisės šaltiniai bus nagrinėjami formalia prasme, kadangi teisės šaltinio samprata materialia prasme jau yra daugiau sociologijos dalykas. Taigi nekyla abejonių, kad nagrinėjant šią temą yra būtina pateikti pačio teisės šaltinio sampratą, jų rūšis bei apibūdinti konstitucinės teisės šaltinius pateikiant pagrindinius jų požymius, taip pat akcentuoti Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumus. Gilinantis į visus šiuos klausimus tampa aišku, kad dėl vieno ar kito teisės šaltinio pripažinimo konstitucinės teisės šaltiniu, vieningos nuomonės nėra. Darbe stengtasi, kiek leido galimybės, pateikti kuo įvairesnes nuomones tam tikru klausimu, nurodyti argumentus, kodėl vieni autoriai mano taip, o kiti tam prieštarauja, tuo labiau, kad teorinės diskusijos tebevyksta iki šiol.
Taigi tampa visiškai akivaizdu, kad žinoti teisės šaltinius, jų teisinę galią yra tiesiog būtina norint teisingai ne tik suvokti teisės normą, bet ir ją tinkamai pritaikyti.