Žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

“/…/visiems žmonėms įgimto orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės teisingumo ir taikos pasaulyje pamatas.” Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulė

Žmogaus teisių apsauga ir jų įgyvendinimas - tai pati fundamentaliausia ir nuolat trunkanti žmogiškosios būties problema, apimanti visas kitas. Egzistuoja niekad nesibaigianti žmogaus pastanga garantuoti savo teisių apsaugą ir plėtrą vis naujomis istorinėmis sąlygomis.
Ko gero, visi sutinka, kad kiekvienas žmogus turi žinoti savo teises, kad galėtų jomis naudotis ir niekam neleistų jų pažeisti. Asmenybės teisės ir pareigos yra itin svarbus jos teisinio statuso elementas.
Valstybė privalo garantuoti žmogaus teises, turi sukurti teisių įgyvendinimo mechanizmus, užtikrinti žmogui galimybę jas įgyvendinti ir efektyviai ginti pažeistas teises. Galima sakyti, kad turime teisinės valstybės tiek, kiek iš tikrųjų gerbiame žmogaus teises.
Nė vienas tarptautinis organas neturi galios ištaisyti žmonių teisių padėtį valstybėje. Tik pati valstybė, jos įstatymų leidėjai ir įstatymai turi galią nustatyti žmogaus teises ir laisves savo šalyje.
Žmogaus teisių ir laisvių institutas yra labai reikšminga LR Konstitucijos sudedamoji dalis. Žmogaus teisės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardintos "prigimtinėmis" (18str.), tuo siekiant suteikti joms patį aukščiausią teisinį statusą: pagrindinės žmogaus teisės ne iš valstybės gautos, o egzistuoja anksčiau už valstybę ir nepriklausomai nuo jos.
Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimui Konstitucijoje būdingi šie bruožai.
Pirma, Konstitucijoje yra įtvirtintas platus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas. Tai yra asmeninės, socialinės ekonominės kultūrinės bei politinės teisės. Konstitucijoje nė vienai iš nurodytų teisių grupei neteikiama prioriteto, visos joje įtvirtintos teisės ir laisvės yra tarpusavyje susijusios, neatskiriamos. Straipsniai apie žmogaus teises ir laisves yra susisteminti ir išdėstyti skyriuose: “Žmogus ir valstybė”, “Visuomenė ir valstybė, “Tautos ūkis ir darbas”.
Antra, daugelis teisių Konstitucijoje išdėstytos ne tik nurodant jas, bet ir uždraudžiant kitiems asmenims ar valstybės institucijoms atlikti veiksmus, kurie gali jas pažeisti.
Trečia, Konstitucija nustatė kokybiškai naujas žmogaus teisių apsaugos garantijas.
Lietuvoje žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis gali naudotis tiek Lietuvos Respublikos piliečiai, tiek užsienio piliečiai, tiek asmenys be pilietybės. Tais atvejais, kai Konstitucijoje kalbama apie politines teises, kurias Lietuvoje turi tik Lietuvos piliečiai, vartojamas terminas ne žmogus ar asmuo, bet pilietis.
Galima teigti, kad Konstitucijoje buvo pamėginta atspindėti svarbiausiuose tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose suformuluotą teisių ir laisvių sampratą ir jų turinį, taip pat jų, išdėstymo formą.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti ir susisteminti žmogaus teises ir laisves, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Rašant šį darbą naudojamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tekstais, interpretuojančiais atskirus Konstitucijos straipsnius. Taip pat analizuojant žmogaus teises ir laisves Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bus stengiamasi palyginti jas su teisėmis ir laisvėmis, įtvirtintomis tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose.