Tautinių mažumų teisinė padėtis LR

Vienas iš pagrindinių teisės mokslo uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių bei kitų vertybių apsauga. Tačiau dažnai žmonės skirstomi į socialines,politines, religines ir kitokias grupes, kurios juos skiria nuo kitų. Grupės, kurios apima nedidelę dalį žmonių vadinamos mažumomis. Mažumos yra daugumos suverenių valstybių sudedamoji dalis. Kalbėdami apie tautines ir etnines grupes šiuolaikiniame pasaulyje, įvairūs mokslininkai pateikia skirtingus skaicius, kurie svyruoja nuo 3000 iki 5000. Jeigu prie mažumų priskirtume seksualines, religines, kalbines grupes, šie skaičiai būtų kur kas didesni. Tačiau mažumų problema yra ne jų gausumas, o valstybių požiūris į jas.
Tautinių mažumų problema iškilo ne šiandien. Ji ypač aštriai pasireiškė po Pirmojo Pasaulinio karo, kai pasikeitė daugelio valstybių sienos ir susikūrė naujų valstybių.Tada mažumų klausimus mėgino spręsti Tautų Sąjunga ir kitos organizacijos, nuo to laiko priimta daugybė įvairių konvencijų bei įsipareigojimų, siekiančių užkirsti kelią įvairaus pobūdžio problemoms, kylančioms iš daugumos – mažumos santykių. Po Antrojo Pasaulinio karo, kai kūrėsi Jungtinių Tautų Organizacija, tautinių mažumų klausimas buvo nutylėtas. Daugiausia dėmesio buvo skirta žmogaus, kaip individo, teisių įtvirtinimui ir apsaugai. Tačiau „mažumų reiškinys“ iš tiesų yra toks galingas, kad mokslininkai, kalbėdami apie jį, įspėja: „Ignoruoti mažumas – tai tas pats, kaip ignoruoti vulkaną“. Būtent todėl kyla poreikis kuo tobuliau reglamentuoti įstatymus mažumų atžvilgiu.
Taigi šio darbo tikslas – išanalizuoti mažumų, o konkrečiau- tautinių mažumų sampratą, atskleisti mūsų šalies požiūrį bei politiką mažumų atžvilgiu, išsiaiškinti pagrindines kylančias problemas bei galimus jų sprendimo būdus, o taip pat panagrinėti kaip tautinių mažumų teises ir laisves reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai.
Pastebėtina, kad Lietuvoje tautinės mažumos, nors ir ginamos Konstitucijos, negali tinkamai naudotis savo teisėmis ir garantijomis, kadangi trūksta poįstatyminių teisės aktų, kurie padėtų detalizuoti ir įgyvendinti priimtus įstatymus. Be to, keičiantis gyvenimo politinėms, socialinėms bei ekonominėms sąlygoms, įstatymų leidėjai dažnai neatsižvelgia į tai, spręsdami tautinių mažumų problemas, vilkina naujų įstatymų projektų priėmimą, o teismai, spręsdami bylas, kylančias dėl neaiškių įstatymų formuluočių, dar labiau susiaurina tautinių mažumų teisių ribas.
Minėtus teiginius šiame darbe bus bandoma pagrįsti taikant analitinį, lyginamąjį bei sisteminį metodus, remiantis prof.dr.E.Šileikio, K.Jovaišos darbais, D.Beinoravičiaus, M.Vainiūtės, M.Lankausko straipsniais, užsienio autorių darbais apie mažumų problematiką, taip pat įvairiais teisės aktais bei tautinių mažumų integracijos programomis. Rašant darbą buvo naudojama tiek mokslinė, tiek periodinė literatūra, taip pat internetas – daugiausiai Tautinių mažumų ir išeivijos departamento internetinis puslapis, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo internetinis puslapis, kuriame patalpinti dauguma teisės aktų, kuriais buvo remiamasi darbe.