Sutarčių pripažinimo negaliojančiojimis įtaka tretiesiams asmenims

Sutartys - labiausiai paplitęs pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę“ ( CK 6.154 str. 1 d.)
Sutarties sampratos suvokimas yra aktualus nagrinėjant negaliojančių sutarčių institutą, nes netinkamai traktuojant, kas tai yra sutartis galima arba nepagrįstai atsisakyti taikyti sutarčių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas tiems juridiniams faktams, kurie iš tiesų yra sutartys ir priešingai – nepagrįstai taikyti teisės normas, reglamentuojančias sutarčių negaliojimą juridiniams faktams, kurie nėra sutartys.
Sutartys sudaromos civilinėms teisėms ir pareigoms nustatyti, pakeisti arba nutraukti, tai yra pagrindas atsirasti turtiniams ir neturtiniams teisiniams santykiams. Taigi kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Sutartims, kaip vienai iš sandorių rūšių, yra taikomos dvišalius ir daugiašalius sandorius reglamentuojančios normos, įskaitant ir sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus bei padarinius, todėl šiame darbe analizuojant negaliojančių sutarčių institutą, lygiagrečiai bus nagrinėjamos tiek sandorius tiek ir sutartis reglamentuojančios teisės normos.
LR Civilinio kodekso 1.9. straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, reikalaujanti, kad taikant bet kokią teisės normą ar teisės institutą, privalu suvokti jų paskirtį, išsiaiškinti, kokių tikslų buvo siekiama įtvirtinant atitinkamas teisės normas ar institutus statutinėje teisėje. Ši taisyklė galioja ir aiškinantis sutarčių negaliojimo institutą, kurio paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Sandorio negaliojimo pagrindai glūdi pačiame sandoryje. Tai reiškia, kad sandoris buvo sudarytas su tokiais trūkumais, dėl kurių sandoris įstatymų nustatytais atvejais negalioja arba gali būti teismo pripažintas negaliojančiu
Sutartys - kiekvieno žmogaus gyvenime dažnai pasitaikančios ir reikšmingos, todėl taikant sandorių negaliojimo institutą būtina ieškoti ne tik sandorio šalių, bet ir sąžiningų trečiųjų asmenų, sandorio pagrindu įgijusių tam tikrų teisių, interesų protingos pusiausvyros. Nors sutartims, jų negaliojimui skiriamas nemažas dėmesys, tačiau Lietuvos teisinėje literatūroje nėra gausiai analizuota sutarčių pripažinimo negaliojančiomis įtaka tretiesiems asmenims.
Šio darbo tikslas - teoriniu ir praktiniu požiūriu išnagrinėti sutarčių pripažinimo negaliojančiomis įtaką tretiesiems asmenims.
Tam, kad pasiekti kursinio darbo tikslą, iškėliau uždavinius:
1. Atskleisti negaliojančių sutarčių sampratą, trumpai paaiškinti klasifikaciją;
2. Atskleisti trečiųjų asmenų padėtį pripažinus sutartį negaliojančia
3. Išanalizuoti restitucijos, kaip negaliojančios sutarties pasekmės, taikymą tretiesiems asmenims.
Darbo metodas – civilinės teisės literatūros ir teismų praktikos tiriamoji analizė.