Obligacijų rūšys ir jų rodiklių analizė

Pastaruoju metu iš įvairių finansininkų, analitikų bankininkų nuolat girdime raginimą taupyti. Investuoti ar taupyti – vienas iš pagrindinių klausimų, kuris kyla greičiausiai kiekvienam iš mūsų turinčiam atliekamų pinigų. Jeigu nusprendžiama investuoti, tai kaip tai padaryti tikslingai. Pinigai daro pinigus“ – tai esminė rinkos ekonomikos finansų valdymo aksioma. Ji reiškia, kad tinkamai investuoti („įdarbinti“) pinigai gali uždirbti tokias pajamas, kurios ne tik apsaugos santaupas nuo infliacijos ir išsaugos finansinio turto vertę, bet ir leis per palyginti trumpą laiką gerokai jį padidinti. Tačiau investavimas neišvengiamai susijęs su rizika. Kuo didesnio pelno tikimasi, tuo didesnė ir rizika. Pastaruoju metu itin aktuali infliacijos rizika, kai kylant prekių ir paslaugų kainoms, mažėja pinigų perkamoji galia, t.y. už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių. Infliacija daro žalą neinvestuotoms lėšoms. Ji taip pat turi neigiamą poveikį ir tuomet, kai yra didesnė nei pasirinktos investicijos pelningumas. Tačiau jeigu jau nusprendžiame investuoti, reikia nuspręsti, kur investuoti. Galima investuoti į indėlius, obligacijas, akcijas, investicinius fondus. Šiame darbe plačiau panagrinėsime obligacijas. Taigi, kas yra pati obligacija? Obligacija – tai skolos vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę (išmokama išperkant obligaciją), metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba turtines teises (obligacijos išleidžiamos nematerialia forma, o nuosavybės teisė į jas įrodoma įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose). Obligacijas gali leisti vyriausybės, bendrovės ar savivaldybės. Lietuvoje obligacijų yra išleidusi Vyriausybė, įvairios bendrovės ir bankai. Savivaldybės obligacijų nėra išleidusios. Obligacijos yra viena saugiausių investavimo formų, tačiau teikiančių nedidelę grąžą. Tačiau šioje investavimo rinkoje labai svarbi kredito rizika, kai galima prarasti lėšas dėl emitento, t.y. obligaciją išleidusios institucijos, finansinės nesėkmės. Investuojant į ilgo laikotarpio įmonės obligacijas, sunku numatyti įmonės finansinę padėtį tolimoje ateityje, todėl kredito rizika išauga. Investuojant į obligacijas vienerių ar kelerių metų laikotarpiui, atsiranda perinvestavimo rizika, kai negalima perinvestuoti iš investicijos gaunamų lėšų. Patikimiausios ir mažiausiai rizikingos yra Vyriausybės obligacijos, tačiau ir palūkanos čia mažesnės nei privačių bendrovių. Taigi šio darbo užduotis ir tikslas yra kuo detaliau išnagrinėti obligacijas, atskirti jų rūšis ir skirtumus bei išanalizuoti obligacijų rodiklius bei pateikti detalias išvadas.