Kredito teikimo problemos ir jų sprendimo būdai

Vienas iš agrarinės politikos tikslų – žemės ūkio vystymas, kuris šiais laikais neįmanomas be įvairių technologijų. Joms įsigyti prireikia didelių sukauptų lėšų, kurių Lietuvos ūkininkai ir žemės ūkio įmonės dažnai neturi arba turi nepakankamai. Todėl reikalingi skolinti finansiniai šaltiniai.
Po įstojimo į Europos Sąjungą, kartu su integracija atsirado naujo galimybės plėsti verslą. Pastaraisiais metais sukuriama vis daugiau projektų, skirtų gauti paramą žemės ūkiui, tačiau jais pasinaudoti gali ne kiekvienas dėl tam keliamų reikalavimų. Laimingieji džiaugiasi pasinaudota galimybe, kiti – bando plėsti verslą banko kreditų pagalba. Ši paslauga dažniausiai atneša didžiausią bankų pelno dalį, tačiau yra pati rizikingiausia. Dėl šios priežasties atsiranda kredito teikimo problemos – bankai kelia sąlygas, užtikrinančias kreditų grąžinimą ir tuo pačiu mažinančias bankroto riziką: skolinamos pinigų sumos limitas, grąžinimo terminuotumas, palūkanų dydis ir kitos. Reikalaujama nurodyti kredito paskirtį ir užstatyti turtą, kuris kredito negrąžinimo atveju galėtų būti įkeistas. Be to, žemės ūkio verslo kreditavime bankai dažnai įžvelgia didesnę riziką dėl to, jog turto apyvarta žemės ūkyje užima daugiau laiko nei kitose šalies ūkio šakose.
Dažnai vien verslo uždirbtais pinigais finansuoti tolesnės veiklos neužtenka ir be papildomų finansavimo šaltinių žemės ūkio įmonės ir ūkininkai nepajėgia siekti pažangos bei plėtoti verslą. Čia išryškėja temos aktualumas, kurį dar labiau būtų galima pabrėžti teiginiu, jog žemės ūkis Lietuvoje turi itin didelę reikšmę ekonomikoje, taip pat atlieka svarbų socialinį ir ekologinį vaidmenį. Be to, kaimo vietovėse, kur daugelis užsiima būtent žemės ūkio veikla, gyvena net trečdalis šalies gyventojų.
Žemės ūkio ir maisto produkcija pirkėjams yra pirmo būtinumo prekė. Tačiau kaip ir visi sektoriai, šis pastatuoju metu yra veikiamas krizės. Be to, agrarinis sektorius priklauso nuo neprognozuojamo veiksnio – klimatinių sąlygų, dėl kurių didėja bankroto tikimybė. Tai yra pagrindinės priežastys, dėl ko valstybė turi remti šį sektorių. Šiuo atveju – remti kredito garantijomis, kurios padėtų ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms lengviau pasinaudoti skolintomis lėšomis.
Darbo tikslas – įvertinti kredito garantijų reikšmę Lietuvos agrarinio sektoriaus plėtrai apibrėžiant jų tikslus, teikimo sąlygas ir problemas.
Uždaviniai:
1) Pateikti kredito sąvoką ir jo pagrindinius ypatumus;
2) Išnagrinėti pagrindines kredito teikimo problemas bei ištirti jų sprendimo būdus;
3) Išanalizuoti kredito garantijos sąvoką, jos teikimo tikslus bei pateikti garantijų gavimo sąlygas;
4) Įvertinti kredito garantijų reikšmę Lietuvos agrarinio sektoriaus plėtrai ir žemės ūkio kredito garantijų sistemą.
Tyrimo objektas – žemės ūkio kreditai, jų garantijos ir jas teikiančios organizacijos.
Tyrimo metodika: dalykinės ir mokslinės literatūros, teisės aktų, statistinių ir empirinių duomenų analizė ir sintezė, sisteminimas ir apibendrinimas, palyginimo ir grafinio vaizdavimo metodai.
Nagrinėjamas laikotarpis - 2006-2011 metai.