Vincas Mykolaitis Altorių Šešėly

Vasaris kovoja ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl dvasios laisvės „nuo pirmųjų seminarijos metų kovoju dėl savo talento, <...> dėl dvasios ir kūrybos laisvės <...>.“ Vasaris įsitikina, kad „religinis gyvenimas niekada nesutaps su intymiu jo širdies ir proto gyvenimu“. Vasaris tarsi nori nužudyti savyje poetą. Išnykus poetiškajai pusei, jis liktų tik kunigas ir galiausiai išvengtų kankinančios dviprasmybės.

Slopinami jausmai virsta savidestrukcija – savęs niekinimu, pasmerkimu vienatvei, atbukimo jausmais, noru savyje sunaikinti kūrybinį impulsą.

Vasaris vis labiau nusivilia savimi, nes nejaučia pašaukimo, o dirbti be ypatingo Dievo pajautimo negali – mano, apgaudinėjąs save ir kitus. Kunigo ir poeto nedermė verčia išgyventi vidinę dramą.

Vidinis dramatizmas, kylantis iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Būdinga savistaba, savianalizė.

Pažinimo procesas vyksta visą gyvenimą.

Moters nuogumas cenzūruojamas. Liudas augo visuomenėje, kurioje jausmus demonstruoti nebuvo įprasta, gėdijamasi atvirumo.