Imuniteto susidarymas

Skiepams naudojami mikroorganizmai skiriasi nuo žmogaus organizme esančių mikroorganizmų. Imuninė sistema jų neatpažįsta ir sukelia imuninį atsaką, taip pat sukuria imunitetą, tai yra atsparumą sukėlėjui. Šis imunitetas yra aktyvusis. Makrofagai (tai fagocitų rūšis), dalyvaujantys imuniteto susidaryme, atpažįsta antigeną ir jį fagocituoja. Antigeno dariniai lieka ant makrofago membranos. Makrofagai pristato antigeną B limfocitams. Šie pradeda dalytis į dviejų tipų ląsteles: atminties ląsteles ir antikūnus gaminančias ląsteles. Atminties ląstelės – tai grupė ląstelių, kurios antrą kartą patekus tam pačiam antigenui laiku pradės gaminti antikūnus ir gamins jų tiek, kad įveiktų patogeną ir jis nesukeltų ligos. Kito tipo ląstelės gamins tokius antikūnus, kurie gebės susijungti su tam tikru antigenu ir jį neutralizuoti. Paskiepijus pirmą kartą, sužadinama pirminė imuninė reakcija. Maždaug po 1–2 savaičių pasigamina antikūnų ir paskiepytieji įgyja apsaugą, bet ji yra trumpalaikė. Paskiepijus pakartotinai įgyjama ir imuninė atmintis. Tada organizmo apsauga išlieka ilgam net ir suirus antikūnams, nes kraujyje yra atminties ląstelių.

Skiepai gaminami:

1. iš negyvų mikroorganizmų (todėl žuvęs patogenas nesukelia ligos, bet antigenus atpažinę B ir T limfocitai pradeda imuninį atsaką);
2. iš gyvų patogenų (tačiau patogenas yra susilpnintas, kad negalėtų sukelti ligos, o tik imuninę reakciją);
3. iš pakeistų toksinų (tokiems skiepams naudojamos bakterijų išskiriamos nuodingosios medžiagos, jos skatina gamintis antikūnus, todėl nerizikuojama, kad patogenas sukels ligą).

Skiepai neturi sukelti daug nepageidaujamų veiksnių, tačiau kartais nepavyksta to išvengti. Yra sukeliami vietiniai uždegimai, bet jie nesunkūs, kur kas lengvesni negu ligos, nuo kurių skiepijama.