Ankstyvosios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos konspektas

Vytauto energijos ir planingų darbų dėka Lietuvių tauta staiga sužibo kaip jauniausia vakarų civilizacijos atstovė. Krašto viduje savo valstybės labui visaip globojo atvykstančius ir prakeliaujančius. Vytauto epochoje Lietuva buvo modernizuojama: didesni miestai gavo magdeburgines privilegijas, įvedė savą pinigų sistemą, plėtojo beneficinę sistemą, o vietoj visuotinio vyrų šaukimo į karą atsirado reguliari bajorų kariuomenė, buvo statomos mūro gynybinės ir reprezentacinės pilys. Vyko didelė kultūrinė krašto pažanga, atsirado raštas, pirmosios mokyklos, didžiojo kunigaikščio lietuviškoji raštinė. Jis stiprino kunigaikščio valdžią, centralizavo valstybės valdymą. Pasiekė pergalę prieš Ordiną Žalgirio lauke. Prijungė prie Lietuvos Žemaitiją, svajojo prijungti ir visas Rusijos žemes. Dėl aktyvios Vytauto užsienio politikos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo didele ir galinga valstybe. Iš pagoniškos Lietuvos tapo krikščioniška valstybe, lygia su kitomis šalimis. Vytautas Didysis sustiprino bajorų luomą. Jo valdymo laikotarpiu plėtojosi prekiniai piniginiai santykiai, buvo sukurta pinigų sistema, kaldinamos lietuviškos monetos. Susiformavo tautos valstybingumo jausmas. Lietuva įgijo galimybę perimti Europos kultūros vertybes. Remdamasis tuometinės LDK politiniu svoriu ir karine galia, Lietuvos tarptautinę izoliaciją jis pašalino kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to, – kaip tik todėl lietuviams Vytauto asmuo ypač svarbus.

Religinės reformos

Didžiausias uždavinys teko Vytautui vedant lietuvių tautą iš pagoniškojo į krikščioniškąjį pasaulį. Jeigu prasidedant Vytauto Didžiojo laikams Lietuva dar tebebuvo pagonių šalis ir dar tebegarbino šventus miškus, tebekūreno šventąją ugnį, tai jau jo laikams baigiantis Lietuva buvo gerokai sukatalikinta ir daugelyje jos vietų jau skambėjo bažnyčių varpai. Baigiantis Viduramžiams, jis suspėjo pasakyti lietuviams, kad reikia garbinti Dievą Kūrėją, bet ne jo sukurtus kūrinius. Net atkaklūs pagonys žemaičiai patikėjo juo ir be pasipriešinimo priėmė krikščionybę. Pastatyta Medininkų katedra, dotuotos parapinės bažnyčios. Vytautas skleidė krikščionių tikėjimą ir pas kaimynus. Vytauto laikai – religinės Lietuvos aušros ir saulės patekėjimo laikai. Vytautas padarė gražiausią Lietuvoje katalikybės augimui ir padėjo jai tvirtus pamatus. Šiais savo nuopelnais jis atlygino pasitaikiusias jo gyvenime ir religiniame veikime klaidas.

Ekonominės - teisinės reformos

Žemės ūkis, mokesčiai, prekyba ir pramonė – buvo tos ekonominio gyvenimo arba materialinės kultūros sritys, kuriomis Vytautas rūpinosi ne mažiau negu kitais Lietuvos valstybės reikalais, stengdamasis tai dažnai palenkti savo politiniams tikslams. Vytautas žiūrėjo žemės ūkio ir mokesčių, kadangi tuo rėmėsi visas jo valstybės išlaikymas ir karo reikalai, o žemės ūkis buvo glaudžiai susietas su krašto administracija. Vytautas puikiai suprato, kad norint „pakelti“ Lietuvą, reikia imtis griežtų priemonių valstiečių atžvilgiu, suprato, kad reikia išnaudoti liaudies mases. Jis pradėjo bajorams gausiai dalinti valstiečius, jis įformino bajorų privilegijas, plėtė bažnytinę žemėvaldą. Visa tai jis darė tvirtai, negailestingai ir labai sėkmingai. O ar galėjo elgtis kitaip? Vytautas savo šalininkus lietuvių bajorus skyrė aukštais pareigūnais – jie vėliau tapo didikais. Bajorams už karinę tarnybą duodavo žemės su priklausomais valstiečiais – baudžiauninkais. Įvedė nauja duoklės ėmimo tvarką – valstiečiai turėjo atiduoti iš anksto nustatytą grūdų kiekį ir pinigų sumą. Centralizuotas valstybės valdymas – Vytautas šalino nepaklusnius kunigaikščius iš jų žemių ir į jų vietas skyrė vietininkais bajorus – sau ištikimus žmones ne iš Gediminaičių dinastijos, kad nepretenduotų į Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės sostą, o iš paklusnių bajorų ir kunigaikščių sudarė Didžiojo Kunigaikščio Tarybą, su kuria tarėsi svarbiausiais klausimais. Pamažu nuo vadovavimo kariuomenei nušalino kunigaikščius – šias pareigas užėmė vaivados, o nuo 1413 m. atsirado nauji teritoriniai administraciniai vienetai – vaivadijos. Valdant Vytautui atsirado Lietuvos valstybės simbolika – Gediminaičių stulpai ir herbas – Vytis. Vytautas neišleido iš savo akių nei vienos iš ekonominių sričių – nei žemės ūkio, nei finansų, nei prekybos ir pramonės. Panaudojo jas visas Lietuvos valstybei stiprinti ir ekonomikai kelti, o tai, savo ruožtu, kėlė ir Vytauto, kaip Lietuvos valdovo, galybę.