Gerontologija. Konspektas.

1.Senėjimo teorijos

Vyresnis amžius – tai 60 metų riba Pasaulio Senėjimo asamblėjos siūlymu laikoma demografiniu senumo kriterijumi (iki 60 m. – vidutinis amžius, nuo 60 m. – vyresnis amžius)

Senėjimo teorijos

Mokslinėje literatūroje senėjimas dažnai apibūdinamas per tris žmogaus veiklos dimensijas: biologinę, psichologinę ir socialinę, kai tuo tarpu kasdieniame gyvenime senėjimas dažniausiai siejamas su fiziniais pokyčiais.

Senėjimu bendrąja prasme yra vadinami visi su amžiumi susiję pokyčiai atsirandantys individui pasiekus biologinę brandą.

Dauguma autorių senėjimo priežastis aiškinančias teorijas skirsto į dvi pagrindines kategorijas: į pirminį senėjimą arba genetiškai užprogramuotą senėjimo procesą ir antrinį senėjimą arba išorinių veiksnių nulemtą organizmo senėjimą.

Biologinės senėjimo teorijos

1) stochastinės (teigiančios, kad senėjimo pokyčiai atsiranda atsitiktinai ir kaupiasi laikui bėgant);

2) nestochastinės, teigiančios, kad sėjimas yra iš anksto determinuotas (Bagdonas ir kt., 1998).

Stochastinės senėjimo teorijos

Klaidų katastrofos teorija. Laikui bėgant, atsiranda ir kaupiasi DNR transkripcijos klaidos, sukeliančios baltymo sintezės klaidas, kurios nulemia sutrikusią ląstelių funkciją.

Jungčių teorija. Ji teigia, kad senėjimą sąlygoja proteinų ir kitų ląstelės makromolekulių jungčių susidarymas. Pagal šią teoriją normaliai atskiros molekulinės struktūros yra sujungiamos cheminių reakcijų. Pažeidžiamas kolagenas, nes naujos ląstelės susijungia su senomis. Didėja kolageno tankumas, maisto medžiagos sunkiau patenka į ląstelę, o medžiagų apykaitos produktai sunkiau pašalinami. Sutrinka ląstelių funkcija. Taip galima paaiškinti odos senėjimą.

Nusidėvėjimo teorija. Pasak jos, organizmas sudarytas iš nepakeičiamų komponentų, kurie laiko būvyje nusidėvi, ir taip žūsta ląstelės, audiniai, organai ir organizmas. Teorija skelbia, kad organai ir audiniai turi užprogramuotą energijos kiekį ir nusidėvi, kai energija sunaudojama.

Laisvųjų radikalų teorija. Jos tvirtinimu, per laiką susikaupia pažeidimai, sąlygoti laisvųjų radikalų poveikio, ir taip atsiranda senėjimo pokyčiai. Laisvųjų radikalų teorija iš dalies remiasi šiuolaikinė mitybos teorija (rekomenduojama valgyti daug vaisių ir daržovių, kuriuose yra natūralių antioksidantų)

Nestochastinės senėjimo teorijos

Stimuliatorių teorija. Manoma, kad kai kurie organai ir sistemos yra vidiniai senėjimo stimuliatoriai. Senėjimo greitis labai priklausąs nuo imuninės sistemos – geresnis imuninės sistemos aktyvumas susijęs su ilgaamžiškumu.

Genetinės teorijos. Genetiniai veiksniai, be abejo, smarkiai sąlygoja senėjimo procesą ir ilgaamžiškumą.

Programos, arba Hayflick‘o ribos teorija. įrodė, kad dėl ląstelėse vykstančių pokyčių nežūvančių ląstelių nėra, o kažkuriuo etapu ju dauginimasis sustoja. Todėl manoma, kad senėjimas kiekvienai rūšiai yra užprogramuotas. Maksimali žmogaus gyvenimo trukmė yra 110 – 120 metų.

Kitos senėjimo teorijos

Atkūrimo teorija. Ji teigia, kad enzimai pašalina žalą, kurią nuolat patiria ląstelių paveldimosios savybės. Enzimų efektyvumas su amžiumi gali mažėti; mažėjant jų efektyvumui, paveldimosios savybės pakinta ir sutrinka ląstelių funkcijos.

Trūkumų teorija. Ji teigia, kad laikui bėgant apskritai nusilpsta ląstelių enzimų poveikis, todėl gali visiškai sutrikti bendra medžiagų apykaita.

Telomerų teorija. Ji teigia, kad ląstelės nustoja dalytis.

Medžiagų apykaitos teorija. Pagal šią teoriją, vidinis žmogaus laikrodis skaičiuoja ne visiems žinomus laiko vienetus (dienas, valandas arba metus), bet rodo tam tikrą energijos kiekį, širdies plakimo arba kvėpavimo dažnumo skaičių. Medžiagų apykaitos teorijos šalininkai teigia, kad kiekviena gyva būtybė į šį pasaulį ateina turėdama tam tikrų gyvybinės energijos atsargų. Jas sunaudojus, pasibaigia ir gyvenimo laikas.