Neurofiziologijos konspektas

Nervų sistemos istorija

Nuo senų laikų žmonės bandė gydyti ligas, nes rastos iškasenos rodo standartinius kaukolės pakenkimus su apgijusiais kraštais. Trepanacija – kaukolės pragręžimas gydymo tikslams.

Buvo būdingas animistinis aiškinimas, tikėjimas, jog kiekvienas organizmas, objektas, dangaus kūnas ir pnš. turi sielą, kuri leidžia jam judėti. Vėlesni tyrimai – prancūzas Broca (Brocos sritis – kalbos), Pjeras Flourens (ištyrė, kad išnykęs elgesys susijęs su pašalintų smegenų dalių funkcijomis) ir pnš.

Nervų sistemos funkcijų aiškinimo paradigmos

• Pneumos: kūnui gyvybę suteikia pneuma, ji yra įkvepiama su oru ir išnešiojama po visą kūną kraujo. Jei su krauju nepasiekia galūnių, jos apmiršta, tampa nejautrios. HIPOKRATAS, GALENAS, DEKARTAS
• Sincitio - neuropilio: pradžią paradigmai davė Dekartas, kuris pastebėjo, kad neuronas sudarytas iš siūlų. Taip atsirado supratimas apie nervų sistemos jungtis. Šiai paradigmai vyraujant atrastas švirkštas, kuris padėjo atrasti daugybę naujų vaistų, padidino esamų efektyvumą ir pnš.
• Neuroninė (DOMINUOJANTI): suformuota Ramano-i-Kahal. Švanas ir Šleidenas teigia, jog neuronas – pagr. nervų sistemos vienetas.

Kūno – sielos problema neurologijoje

Kyla daug klausimų, ar siela kontroliuoja nervų sistemą, yra jos dalis ir pnš. DU skirtingi požiūriai: monizmas (empirinis ir praktinis žmogaus pažinimas, siela laikoma kūno sąveikos per nervų sistemą pasekme), dualizmas (realybė dalijama į materialiąją ir idealistinę, žmogus turi nefizinę sielą ir fizinį kūną, būdingas atskyrimas).