Viešasis valdymas šiuolaikinėje visuomenėje

VALDYMAS - viena iš pagrindinių visuomeninio gyvenimo sąlygų. Šiose sąlygose reikalingas pastangų sujungimas, koordinacija, reguliavimas ir kontrolė, užtikrinantys svarbiausią valdymo uždavinį – individualių darbo veiklos formų suderinamumą. (Borisas Melnikas, Rasa Smailiukienė, 2007)

Šiandien, globalizacijos amžiuje, vien teisinio požiūrio į viešąjį administravimą nebeužtenka. Siekiant viešojo sektoriaus veiksmingu-mo, vis dažniau taikomi vadybiniai valdymo metodai. Daugelis šalių Europoje, taip pat JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija per pas-kutinius dešimtmečius dar labiau demokratizavosi. Šių šalių piliečiai (jų grupės, bendruomenės) aktyviau veikia viešosios valdžios sprendimus. Viešojo valdymo sistemai įtaką daro įvairios modernizavimo tendencijos.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais tradicinį (hierarchinį) viešąjį administravimą, kurio elementų galima rasti įvairiose istorinio valstybių vystymosi epochose, bandyta reformuoti pasitelkiant naujosios viešosios vadybos paradigmą. Pastaruoju metu nepasitvirtinusius naujosios viešosios vadybos principus bandoma šalinti dar labiau įtraukiant piliečius į viešosios valdžios (ypač vietiniu valdymo lygmeniu) sprendimų įgyvendinimo procesą ar grįžtant prie tradicinio (hierarchinio valdymo) modelio. Visada aktuali yra viešosios politikos ir viešojo administravimo su-dvejinimo problema. Vis labiau įsigali nauja sąvoka – „viešasis valdymas“. Todėl analizuojant viešojo valdymo procesus, dėstant viešojo administravimo studijų dalykus būtina pabrėžti viešojo sektoriaus tyrimų discipliniškumą.

Taigi, šiame darbe stengsiuosi atskleisti viešojo valdymo principus ir esmę šiuolaikinėje visuomenėje, jo sąsajas su kitomis mokslo disciplinomis, bei aptarsiu daugelį kitų aspektų, kurie neišvengiamai susiję su viešojo valdymo paradigma.

Konspekto medžiaga sudaryta remiantis Vainius Smalskys. Viešasis valdymas (2010). Vadovėlis. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas.

1. Pagrindinės viešojo administravimo sąvokos

Viešasis administravimas yra veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, ir šią veiklą vykdo viešojo administravimo subjektai – institucijos, įstaigos, pareigūnai, valstybės tarnautojai, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys. Viešojo administravimo veiklos formos – tai administracinių sprendimų priėmimas, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir vidaus administravimas.

Viešojo administravimo sistemos aplinką galima skirstyti į organizacinę, politinę ir teisinę. Teisinė aplinka – tai visi teisės aktai, kurie reglamentuoja viešojo administravimo įstaigų paskirtį, funkcijas, struktūrą, veiklos procedūras, taip pat tie teisės aktai (individualūs ir norminiai), kuriuos priima pačios viešojo administravimo įstaigos. Politinė aplinka – tai interesų laukas, šiame lauke vyksta politikos formavimo procesas, kurios dalyvės yra ir viešojo administravimo įstaigos. Organizacinę aplinką galima suvokti kaip įvairių organizacijų, susijusių tarpusavyje įvairiais priklausomybės (pavaldumo, partnerystės, konkurencijos, išteklių priklausomybės) ryšiais tarpusavyje susijusių įvairių organizacijų visumą.

J. E. Lane knygoje „Viešasis sektorius“ [Lane, 2001] minimos šios skirtingos viešojo sektoriaus sampratos:

Viešasis sektorius prilyginamas vyriausybės veiklai ir jos pasekmėms. Pabrėžiamos vyriausybės politikos, perskirstant biudžeto išteklius, pasekmės.

Viešasis sektorius apibūdinamas kaip valstybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės. Įvairių valstybės institucijų priimtų sprendimų poveikis. Taigi viešasis sektorius pagal šį apibrėžimą yra visi valdžios sprendimų nulemti mūsų asmeninės laisvės apribojimai.

Viešąjį sektorių apibūdina kaip vyriausybės vartojimą, investicijas ir išmokas. Išmokoms priskirtinos tos biudžeto išlaidos, kurios tiesiogiai perskirstomos žmonėms ar organizacijoms kaip subsidijos, pensijos, socialinės išmokos, pašalpos. Neįvertinamos išmokos iš valstybinio (nacionalinio) biudžeto.

Viešasis sektorius yra viešoji gamyba. Pagal šį apibrėžimą viešajam sektoriui priklausytų tik valstybinių įmonių organizuojama prekių ir paslaugų gamyba (kūrimas).

Viešasis sektorius yra viešoji nuosavybė, pagrindas – gamybos priemonių nuosavybės kriterijus. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektuose privačios bendrovės gali organizuoti gamybos procesus išnuomotoje valstybinėje žemėje, taip pat tuo tikslu nuomotis valstybei priklausančią infrastruktūrą (pastatus, įrenginius). Pagal šį apibrėžimą tokie projektai turėtų būti priskirti prie viešojo sektoriaus.

Viešasis sektorius yra viešasis personalas, viešojo ir privataus sektorių atskyrimo kriterijus yra darbuotojų statusas – ar jie įdarbinti valstybinėse (viešosiose), ar privačiose organizacijose.

Viešasis sektorius - tai valstybės finansiniai (lėšos, akcijos ir kt.), materialiniai (žemė, pastatai ir kt.) ir žmogiškieji ištekliai (valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis samdomi vadovai ir darbuotojai), šiuos išteklius keičiantys procesai ir šių procesų produktai (viešosios ir administracinės paslaugos, individualūs ir norminiai teisės aktai, išmokos, investicijos). Viešasis sektorius taip pat gali būti suprantamas kaip valstybės išteklius valdančių ir naudojančių organizacijų sistema.