Filosofijos kurso konspektas

1. PROTO IR TIKĖJIMO SANTYKIO PROBLEMA VIDURAMŽIAIS

Jau vėlyvojoje Antikoje ir ankstyvaisiais Viduramžiais iškilo dilema - koks yra naujos religijos - krikščionybės - santykis su Antikine filosofija? Ilgą laiką konkuravo skirtingos pozicijos. Pavyzdžiui, jau pirmaisiais krikščionybės amžiais Tertulijonas tvirtino, kad tikinčiam žmogui filosofija visiškai nereikalinga, ji ne tik neduoda naudos, nes viską, ko mums esą reikia, mums yra suteikęs Dievas per Šventąjį Raštą, o filosofų darbai tėra erezijų (paklydimų) šaltinis. Žymioji Tertulijono frazė: tikiu, nes tai absurdiška. Kitaip sakant, tikėjimos tiesas mes turime priimti ne todėl, kad jas paremia proto argumentai. Ne, jos nėra racionalios ir tai reiškia, kad ne žmogaus protas jas išgalvojo, kad jos turi kitą šaltinį nei žmogiškasis racionalumas. Tačiau Tertulijono pozicija netapo vyraujančia nei Viduramžiais, nei krikščionybėje apskritai.

Alternatyvią poziciją pateikė Aurelijus Augustinas, vienas autoritetingiausių Viduramžių mąstytojas, Bažnyčios pripažintas šventuoju. Būtent Augustinas buvo vienas svarbiausių autoritetų, formuojant krikščioniškąją doktriną. Pasak Aurelijaus Augustino, filosofija neturi gąsdinti krikščionio. Protas gali mums padėti geriau suprasti tikėjimo tiesas, tačiau labai svarbu, kad tikėjimas būtų pripažintas proto vedliu. Pasak Aurelijaus Augustino, mes turime vadovautis principu: tikiu, kad suprasčiau. Neretai mes pradžioje turime patikėti ir tik tada mums atsiveria tiesa, kurią galime racionaliai aiškinti. Kitaip sakant, protas svarbu, tačiau jis yra ne tiek lygiavertis tikėjimo partneris, kiek jo pagalbininkas.

Trečioji pozicija buvo būdinga arabų filosofui Averojui. Jis teigė, kad protas ir tikėjimas yra du pasaulio pažinimo būdai. Tai skirtingų objektų pažinimo būdai. Tikėjimo sfera ir proto sfera, pasak Averojaus, yra dvi visai skirtingos sferos, kurios praktiškai nesusikerta. Tiesa, yra atvejų, kai tikėjimas ir protas turi pozicijas apie tuos pačius objektus. Kas šiuo atveju turi didesnį autoritetą? Pasak Averojaus, tokios situacijos galimos ir jose labiau turime pasitikėti protu. Galima sakyti, kad proto sfera, žmonijai bręstant, plečiasi, o tikėjimo mažėja. Tikėjimas, pasak Averojaus, gali būti vadinamas mažiau tobulu ir tiksliu pažinimu.