Vadybos teorijos konspektas

Šiandien, anot B.Melniko, mokslo ir technologijų pažangos kontekste, randantis naujoms socialinėms ir ekonominėms galimybėms bei perspektyvoms, klostosi nauja sociokultūrinė sankloda. Ji, visuomenės raidoje ir pažangoje, pasižymi radikalių pokyčių raiškomis ir įpareigoja suvokti kaitos strategiją kaip esminį žmogiškosios veiklos procesą, gamtos ir žmogaus veiklos pasaulių vienybę ir kompleksiškumo būtinumą.

Iškyla būtinybė įvaldyti ir suvaldyti intensyvios socialinės – ekonominės pažangos patirtį. Tai reiškia, kad aktualizuojasi ne tik organizacijų, bet ir sociokultūrinių procesų valdymo, suvaldymo ir įvaldymo būtinybė.

Be abejo, valdymas, tame tarpe ir socialinis, vyksta nuo tų laikų kai susibūrė žmonijos bendrija. Tačiau šiandien, kada kalbama apie organizacinius-valdymo uždavinius mes šią situaciją reikšminame mokslinių žinių prasme. Reikalas ne tame, kad mes pradėjome organizuoti ir valdyti, tačiau tame, kad pradėjome reikšminti šį darbą, jį racionalizuoti . To pasekoje radosi organizacinės valdymo problemos ir uždaviniai priklausantys joms.

Kaip bebūtų keista, šiuos uždavinius XX a. pirmame ketvirtyje, išryškino ne sociologija ar humanitarija, bet inžinerija. Inžinieriai kurdami įvairių rūšių informacines – valdymo sistemas, užfiksavo parodoksalią situaciją: jie projektuodami techninę sistemą, tuo pačiu kūrė apribotą veiklos sistemą. Ir todėl, kai inžinierius, projektuodamas, imitavo sukurtų mašinų ir priemonių būsimą panaudą, pirmiausia jis įsivaizdavo ten save patį, pats buvo funkcijų vertinimo arba konstruktų efektyvumo matuokliu. Visą tai kurdamas, projektuodamas, konstruodamas mintyse arba praktiškai, jis numatė kas iš to išeis. Todėl rezultate visa buvo tarpusavyje susieta ir derėjo, derėjo tai ir mintyse vykstant imitacinėms procedūroms..

Iš esmės, inžinierius – projektuotojas turėjo du visiškai skirtingus objektus. Kitaip tariant, objektas buvo dvilypis: iš vienos pusės – techninė sąranga, kurią jis projektavo, o iš kitos pusės – veiklos sistema, kurią jis aiškiai arba ne visai išryškintai organizavo. Dėka to iškilo uždavinys juos suvienyti, o tuo pačiu organizuoti savo veiklą, tokiu būdu, kad ši veikla duotų sumanytą rezultatą. Tačiau inžinierius, išryškinęs šią problemą, buvo ribojamas, visų pirma savo turimomis priemonėmis ir įrankynu. Įvyko tai, kad savo darbo eigoje jis susidūrė su reiškiniais, kuriuos iki šiol tyrė humanitarai t.y.: žmogaus veikla, veikiančių žmonių kolektyvai, sudėtingos socialinės sistemos ir kt. Tačiau kitokių priemonių apimti tai savo technine veikla jis neturėjo ir natūralu, kad šias problemas jis sprendė turimomis priemonėmis. Dabar matosi, kad kibernetika, buvo bandymas atsakyti į šiuos klausimus, kitaip tariant, asimiliuoti netechninius dalykus – socialinius, humanitarinius ir t.t – tradicinių techninių priemonių pagalba.

Mokslinis – techninis progresas, XX a. antroje pusėje iškėlė techninių, gamtamokslinių, socialinių ir humanitarinių žinių/žinojimų sintezės užduotį inžinerijoje, o tuo pačiu ir šių mokslų sintezės galimybę ir reikšmę. Tačiau tokiai sintezei šiandien neadekvačios pačios humanitarinės žinios/žinojimai.

Tai kas ten buvo aptarinėjama kaip valdymas, anot Г. П. Щедровицкий, nieko bendro neturi su pačiu valdymu. Šie įvaizdžiai pernešti iš reguliavimo ir automatizavimo reguliavimo teorijų, užfiksuotų kibernetinėse sistemose, pirminio - grįžtančio ryšio supratime ir neduoda “valdymo” sampratos sociotechnine reikšme. Socialiniai valdymo objektai – tai natūralios/dirbtinos sistemos, todėl, kad jie turi: pirma – natūralų gyvenimo komponentą, antra – dirbtinį komponentą, nes jie visada yra apimti arba asimiliuoti kitų sistemų veikla, trečia – atstojamąją kuria eina ir turi eiti pats judėjimas. Toks tradiciškai susiklostęs valdymas nebeatitinka šiandieninės situacijos. Viena iš priežasčių, kodėl tradicinis valdymas nieko bendro neturi su valdymu, atitinkančiu šiandieninei sociotechninei praktikai yra tai, kad tradicinis valdymas betarpiškai veikiamas praktine paveika, o visa valdymo, kaip dabartinės veiklos – projektavimas, programavimas, konstravimas, prognozavimas - paslaptis žinių/žinojimų kombinacijoje, kurios įgyjamos darant. Būtent tai, kad žinios įgaunamos veikiant pažymi ir dauguma šiuolaikinių teoretikų. Tai P.Drucker, R.Gibson, M.Porter, G. Hamel, P.Senge, M.Pedler ir K.Aspinwal, bei kiti moksliniai tiriamieji darbai, pabrėžiantys veikimo ir pažinimo sąsajos būtinumą, siekiant efektyvumo. J.H. Boyett ir J.T. Boyett, analizuodami menedžmento problematiką nustatė, kad žinojimas randasi veikiant.

T.S. Kunas, savo darbuose analizuodamas mokslo prigimtį ir raidą, akcentuoja, kad būtent techninių gamtos mokslų pagrindu susiformavo mokslo metodologija, kurios metodus, technikas ir įrankyną vėliau pradėta naudoti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose.

Paskutinį šimtmetį tradicinė sociologija ir dabartinė psichologija vystėsi griežtoje priešstatoje. Sociologijoje ir psichologijoje susiklostė tai, kad iš gamtos mokslų buvo pasisavinta gamtamokslinė pozicija. T.y. tyrėjas įsivaizduoja, kad jo tiriamas objektas – žmogiškosios arba socialinės struktūros – pateikiamos jam kaip tyrėjui ir šios struktūros pavaldžios kai kuriems natūraliems (gamtos) dėsniams, nepriklausantiems nuo jo, kaip tyrėjo veiklos. Jis gali juos surasti ir aprašyti, o po to orientuodamasis į juos ir susitapatindamas su jais, kurti moksliškai pagrystą praktiką. Tokia principinė dabartinės mokslinės psichologijos ir mokslinės sociologijos nuostata. Šiuo atveju mokslas riboja technines ir inžinerines galimybes, nes rezultate mokslas pažangą kreipia kuriant vienašales, vienareikšmes technikas ar vienašalius, vienareikšmius techninių veiklų organizuotumus. Mes galime turėti sociologinę techniką, psichologinę techniką, tačiau neturime socialinės technikos.

Šiandien randantis sudėtingoms sociotechninėms sistemoms, organizuojančioms visuomeninį ir bendruomeninį gyvenimą, visi atidirbti imitaciniai būdai tapo nebe efektyvūs. Nes inžinierius, projektuodamas techninius įrenginius ar materialinių gyvenimo paslaugų sistemą, rėmėsi gamtamokslinėmis žiniomis, o organizacinės veiklos sistemos nebuvo paremtos žiniomis/žinojimu. Todėl buvo formuluojama užduotis: kaip projektuoti pačias veiklos sistemas, arba kaip šias technines sąrangas, daromas arba realizuojamas pagal projektą, įterpti į tas veiklos sistemas, kurios randasi techninių sąrangų darbo rezultate.

Šiandienos, mes susiduriame su sociotechnika plačiąja šio žodžio prasme. Todėl toks, mechaninis dabartinės sociotechnikos apjungimas su tradicinėmis gamtamokslinėmis žiniomis, gautomis sociologijoje ir psichologijoje, nieko gero neduos. Tai rodo, kad šiuolaikinėje situacijoje susiklostė naujos veiklos sistemos, kurios vadinamos sociotechninėmis.

Sociotechninės veiklos sistemos principas, “gilės” pavidale, pavaizduotas schematiškai 1 pav.