Antropologija (išsamus konspektas)

ANTROPOLOGIJOS OBJEKTAS IR SANTYKIS SU KITAIS MOKSLAIS

Antropologija pagal apibrėžimą – mokslas apie žmogų, mokslinis žmonių ir žmonijos tyrinėjimas laiko ir erdvės požiūriu.

Antropologija yra vienas iš mokslų apie žmogų, kurių galutinis tikslas – aprašyti ir paaiškinti žmogų remiantis jo biologinėmis ir kultūrinėmis charakteristikomis bei susisteminti žmonių populiacijų skirtumus ir įvairovę. Dažnos kultūros žmonės nuo seno kaupė ir sistemino duomenis apie kitus bandydami atsakyti į klausimus apie žmogaus prigimtį, tačiau tik Vakarų kultūros tradicijoje įvairių idėjų susikaupimas leido 19 a. gimti mokslinei antropologijai. Terminą “antropologija” pirmą kartą panaudojo Aristotelis. Kaip atskira mokslo šaka antropologija ima formuotis 16

1. a. ir siejama su didžiaisiais geografiniais atradimais, kai buvo plačiau atverta galimybė susipažinti su kitokiomis nei Europos visuomenėmis. Pradžioje europiečių antropologų ir buvo tyrinėjamos šios “laukinės”, “primityvios”, “tradicinės” bendruomenės. Kurį laiką ir buvo siekiama apibūdinti visą žmogaus įvairovę. Prancūzų enciklopedistai suteikė antropologijai labai plačią prasmę, laikydami ją žinių apie žmogų visuma. Šiuolaikinės antropologijos formavimasis susijęs su 19 a. Vakarų pasaulio inovacijomis, išaugusiu empirinių žinių bagažu bei politine ir intelektualine revoliucija. Antropologija išsaugo iš to meto bandymų suklasifikuoti žmonių „rases“, žmogaus lyginamosios anatomijos studijų, gyvenviečių istorijos tyrimų, kalbų klasifikavimo ir lyginamosios kalbotyros, senovės ir primityvių visuomenių palyginimų bei istorinių ekonomikos tyrinėjimų. Kaip kiekvienas mokslas, antropologija turi savo tyrimo objektą ir metodus. Bendroji antropologija yra holistinis mokslas, nagrinėjantis integruotas kultūros ir ekologines sistemas kaip visumą, ir tuo išsiskiria iš kitų žmogų tyrinėjančių disciplinų. Kadangi antropologas pats yra savo tyrinėjamo objekto dalis, jam sunkiau išsaugoti visiškai objektyvų požiūrį ir išvengti savo patirties sąlygotų teorinių apibendrinimų ir moralinių vertinimų. Todėl vienas iš pagrindinių bendrosios antropologijos principų objektyvumui užtikrinti yra reliatyvizmas – studijų objektas aiškinamas sistemos, kurioje jis randamas, rėmuose.

Žmogus yra ypatingas reiškinys. Žmogaus ypatybė yra ta, kad, be specifinių biologinių požymių, jis turi ir kitoms gyvūnų rūšims nebūdingų psichinių savybių bei jų nulemtų visuomeninių ir kultūrinių ypatybių. Žmogus yra sukūręs unikalų, specifinį tik jam būdingą reiškinį – materialinę ir dvasinę kultūrą.

Kultūra žmogui tapo svarbiausiu prisitaikymo prie aplinkos būdu. Tad žmogus yra ir biologinių, ir humanitarinių

mokslų objektas.

Antropologija plačiąja prasme yra mokslinis žmonių tyrinėjimas, siekiant atskleisti žmogaus būties biologinių, ekologinių, kultūros ir socialinių aspektų dinamiškus tarpusavio ryšius. Antropologijos tikslas – sukurti mokslinius apibendrinimus apie žmones ir jų elgesį ir taip kiek įmanoma pilniau paaiškinti žmonijos įvairovę. ...

ANTROPOLOGIJOS METODAI

Mokslinis pažinimo metodas sudaro antropologijos kaip gamtos mokslų šakos pagrindą. Mūsų samprotavimai paprastai paremti visuotinai priimtomis nuomonėmis arba iš savo stebėjimų išplaukiančiomis išvadomis. Savo įsitikinimus ir žinias pagrindžiame keliais metodais. Tai gali būti išankstinis įsitikinimas, paremtas įpročiu ar inercija. Tokiu būdu naujos žinios neįgyjamos. Pasirėmimas autoritetais – kitas būdas, kurio griebiamasi ginant savo požiūrį. Dar vienas būdas – intuicija, kada remiamasi į "savaime suprantamas", "akivaizdžias" tiesas. Ketvirtasis būdas – mokslinis metodas, kuris nepretenduoja į galutinį ir visuotinį supančio pasaulio aiškinimą. Jis paremtas gamtos stebėjimais, hipotezių, aiškinančių stebėjimus, kūrimu, ir hipotezių patikrinimu eksperimente. Bet kokio mokslinio tyrimo išeities taškas yra suvokimas, kad nepakanka turimų žinių gamtoje stebimam reiškiniui paaiškinti. Taip iškeliamas klausimas (formuluojama problema); jis turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluotas. ...

FILOGENEZĖ IR ANTROPOGENEZĖ – BENDRIEJI DĖSNINGUMAI

Gamtos ir tikslieji mokslai žmonijos ir visos gyvosios gamtos istoriją aiškina remdamiesi evoliuciniu požiūriu. Evoliucinis požiūris laikomas tinkamiausiu modeliu aiškinant duomenis, nes atitinka mokslinio metodo kriterijus: jį paremia labai gausūs empiriniai duomenys, sukaupti daugelio mokslininkų dešimčių ir šimtų tūkstančių valandų darbo dėka:

1. Lyginamieji mokslai: lyginamoji anatomija, embriologija (T.Huxley, K. Vogt, E.Heckel), primatologija.
2. Fosilijų tyrimai.
3. Molekulinės biologijos duomenys...

PAGRINDINĖS PRIMATŲ MORFOLOGINĖS IR FIZIOLOGINĖS ADAPTACIJOS

Staigus roplių sunykimas mezozojaus eros pabaigoje (maždaug prieš 65 mln. metų) atvėrė dideles evoliucijos galimybes žinduoliams. Viso tretinio periodo (prieš 65-5 mln. metų) vyko naujų žinduolių rūšių atsiradimas ir diferenciacija. Pradine forma aukštesniesiems žinduoliams buvo vabzdžiaėdžiai (panašūs į tokias dabartines rūšis kaip ežys, kurmis). Dalis jų prisitaikė gyventi medžiuose ir įgijo bruožus, kurie atvėrė plačias adaptacijos galimybes. Taip atsirado primatų būrys. Prisitaikymas gyventi medžiuose (maitintis ten gyvenančiais vabzdžiais ir vaisiais) ir su tuo susijęs smegenųpadidėjimas yra vieninteliai bruožai apibendrinantys tokią įvairią gyvūnų grupę.

Daugelis tyrinėtojų primatų adaptacijas jungia į dvi grupes......

PAGRINDINĖS PRIMATŲ SOCIALINĖS ELGSENOS FORMOS.

Primatų grupių biologinį pagrindą paprastai sudaro patelės, kurios retai palieka grupę, kurioje gimė. Jos taip pat tarsiužtikrina ir "tradicijų" tęstinumą – jos geriausiai žino maisto šaltinius ir dažniausiai nulemia grupės judėjimo maršrutą maitinantis, kitaip tariant, grupės yra matrilokalinės. Tačiau patinai, dažniau migruojantys tarp grupių, užima dominuojančią padėtį. Santykiai primatų grupėje yra reguliuojami. Tvarką palaikyti padeda nusistovėjusi hierarchija (kiekvienai lyčiai atskirai). Kiekvieno individo statusas grupėje priklauso ne tik nuo jo dydžio, jėgos, bet taip pat ir ryžto, sumanumo pajungti sau kitus, o taip pat motinos statuso. Neretai skirtingų amžiaus ir lyties grupių nariai atlieka skirtingas funkcijas (babuinų suaugę patinai palaiko tvarką; jauni patinai dažniau būna grupės pakraščiuose ir atlieka žvalgų ir sargų vaidmenį; suaugusios patelės nulemia grupės judėjimo laiką ir kryptį; jaunikliai yra dėmesio centras). Hierarchiją užtikrina įvairios socialinio elgesio formos. Daugelyje primatų bendruomenių patinai dominuoja prieš savo amžiaus pateles, vyresni ir stipresni individai prieš jaunesnius ir silpnesnius. Patinai savo dominuojančią padėtį užsitikrina "dominavimo" arba "agonistiniu" elgesiu – atitinkamomis pozomis, plačiai išsižiodami ir demonstruodami........

DEMOGRAFIJOS ELEMENTAI

Bendriausiais bruožais kultūra vystosi pagal tokius dėsningumus:

1. Tam tikru momentu imama vis labiau pasikliauti įrankiais (kultūra).
2. Įrankių randasi vis daugiau.
3. Įrankiai tampa vis įvairesni ir labiau specializuoti.
4. Todėl efektyviau išnaudojama ekologinė niša (didėja adaptacijos galimybės). 38
5. Dėl to didėja žmonių skaičius grupėje.
6. Didėja žmonių specializacija, integracija ir koordinacija.
7. Toliau didėja populiacijos adaptacijos galimybės........

RASĖS KONCEPCIJA

Visi šiuolaikiniai žmonės priklauso vienai biologinei Homo sapiens rūšiai: bet kokios santuokos tarp jų duoda vienodai vaisingus palikuonis. Ši rūšis, kaip, beje, ir daugelis gyvūnų rūšių, nėra vienalytė. Šis įvairavimas biologijoje dažniausiai būna žymios populiacijų izoliacijos, kai veikia skirtingi atrankos vektoriai ir įtvirtinamos adaptyvios mutacijos, pasekmė. Laikui bėgant labiausiai izoliuotos viena nuo kitos populiacijos ir populiacijų grupės dėl anksčiau aptartų priežasčių gali sukaupti tiek savo paveldimų požymių rinkinio (genofondo), tiek ir jų išorinio pasireiškimo (fenotipo) žymius skirtumus. Tada kalbama apie porūšius (smulkius biologinio klasifikavimo vienetus). Tokios populiacijų sistemos paprastai zoologijoje ir vadinamos "rasės" terminu. Dabartinis žmogus nuo seniausių laikų yra apgyvendinęs plačias teritorijas, tad klimato-geografinių įvairovė ir populiacijų izoliacija neabejotinai turėjo įtakos jo genotipo ir fenotipo įvairovei. Šios dabartinių žmonių įvairovės sistematizacija ir klasifikacija visada buvo labai svarbi antropologijos sritis. Iki pastarojo meto visos klasifikacijos buvo paremtos tipologijos principais. Tai taip vadinamas „rasinis-istorinis“ principas, kurio esminiai postulatai:

• Rasės – diskretūs ir nesikeičiantys vienetai.
• Skiriamos “grynos” ir “mišrios” rasės.
• Pagrindinė įvairovės priežastis – migracijos ir maišymasis.
• Išskiriant tam tikrus fizinius požymius galima atkurti grupės biologinę istoriją.
• Populiacija (individų grupė), išsiskirianti kokiu nors apibrėžtu parametru (= “porūšis”).
• Parametrai – lengvai matomi ir įvertinami (75% taisyklė).

Taigi, „biologinė rasė“ – tai individų grupė, pasižyminti fizinio tipo panašumais ir turinti bendrą gyvenimo ar kilmės arealą.

Paskutiniu metu prieita prie nuomonės, kad genetiškai – rasės neegzistuoja:

• Apie 85% žmonių požymių įvairovės yra žmonių grupių viduje.
• Iš viso genomo tik apie 1% nulemia tokius rasinius požymius kaip odos spalva.
• Faktiškai visų genetinių požymių paplitimas nesutampa su įprastomis ribomis tarp rasių.
• Nuo F.Boas laikų žinoma aplinkos įtaka.........