Etnokultūrinio ugdymo priemonių taikymas priešmokyklinio amžiaus grupėje

Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kilus lietuvybės sąjūdžiui, pradėta akcentuoti etninės kultūros reikšmė. To meto iškilios asmenybės suprato etnokultūros ugdymo svarbą ir skatino domėtis šalies tradicijomis, kultūra. Šiomis dienomis globalizacijos kontekste etninės kultūros ugdymas vėl tampa itin svarbus. V. Kondrotienė ir Čepienė (2002, 2009) etninę kultūrą apibūdina kaip kultūros palikimą, tradicinę kultūrą. D. Adamkevičienė (2009), L. Klimka (2013) etninę kultūrą apibrėžia kaip perduodamą vienų kartų kitom nuolatos besikeičiančią materialinių ir dvasinių vertybių visumą, sukurtą visos tautos. N. Vėlius (1999) akcentuoja dvasines etnokultūros sritis – tautos tarpusavio ir su kitomis tautomis santykių svarbą.

Ne vienas autorius akcentuoja etninės kultūros ugdymą jau ikimokykliniame amžiuje, kadangi būtent tada atsiranda vaiką ir tautos kultūrą jungiantis ryšys, kuris virsta jo savastimi. Pavyzdžiui, A. Katinienė ir G. Orinienė (2003, 2009) pabrėžia etnokultūros ugdymo svarbą ankstyvame amžiuje, kadangi formuojant etnokultūros pagrindus, siekiama padėti vaikui susipažinti su savo gimtine, paskatinti priimti tėvų, protėvių vertybines nuostatas, ugdyti tautinę savimonę, pagarbą gimtajai kultūrai ir kalbai. A. Žiūraitienė (2007) atkreipia dėmesį, kad norint atgaivinti etnines tradicijas, reikia gerai žinoti, ką tai vaikui duos ir kur šias žinias jis galės panaudoti, kitaip šis ugdymas nebus veiksmingas. D. Urbanavičienė antrina, kad poreikis etninei kultūrai yra formuojamas dalykas. Apie priešmokyklinio amžiaus (5–6 m.) raidos ypatumus informacija rasta O. Monkevičienės (2002), R. Žukauskienės (2012) darbuose. Šios autorės teigia, kad šiame amžiaus tarpsnyje labai svarbus žaidimo, bendravimo vaidmuo, tai intuityvaus mąstyvo periodas, vaikai geba išorinį pasaulį vaizduoti vartodami simbolius. Šio amžiaus vaikų mąstymui būdingi tam tikri ribotumai – animizmas, egocentrizmas, artificializmas, centrizmas, sinkretiškumas.

Etninio ugdymo turiniui įgyvendinti pasitelkiamos etninio ugdymo priemonės. Švietimo ir mokslo ministerijos švietimo aprūpinimo centro išleistose Ikimokyklinio ugdymo metodinėse rekomendacijose nurodoma, kad visa aplinka ir etninio ugdymo priemonės turi būti kuo įvairesnės ir pateiktos vaikams priimtinais būdais (klausant, įsižiūrint, paliečiant, stebint, aktyviai dalyvaujant ir kt.), vizualios, turi sukelti teigiamas emocijas, malonius ir žaismingus išgyvenimus, šiuolaikiškai interpretuojamos. Deja, nepavyko rasti darbų, kuriuose būtų aptariamos metodinės priemonės, skirtos 5–6 metų vaikų etninio ugdymo turiniui įgyvendinti.

Tyrimo problema – nepakankamas etnokultūrinio ugdymo priemonių taikymas priešmokyklinio amžiaus grupėje.

Šio tyrimo objektas – etnokultūrinio ugdymo priemonių taikymas.

Tyrimo tikslas – atskleisti etnokultūrinio ugdymo priemonių taikymo patirtį priešmokyklinio amžiaus grupėje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išskirti etninės kultūros ir etninio ugdymo sampratą bei etnokultūros reikšmę ugdymo procese.
2. Atskleisti priešmokyklinio amžiaus (5–6 m.) tarpsnio ypatumus etnokultūrinio ugdymo aspektu.
3. Aptarti etnokultūrinio ugdymo priemones.
4. Aprašyti etnokultūrinio ugdymo priemonių taikymo patirtį.
5. Įvertinti etnokultūrinių ugdymo priemonių taikymo patirtį priešmokykliniame ugdyme.

Tyrimo metodai: pasitelkiama mokslinės literatūros analizė; stebėjimas, grupinis interviu (focus grupė), vaikų piešinių turinio analizė.

Tyrimo struktūra. Tyrimą sudaro įvadas, teorinė, empirinė-praktinė dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas bei priedai.