Šiuolaikinių technologijų ir socialinių tinklų sukurta dezinformacijos sklaidos sistema

2019 metų Brazilijos prezidento rinkimai sulaukė nemažai pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Viešojoje erdvėje buvo galima išvysti nemažai straipsnių, kritikuojančių vieną iš kandidatų, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politiką Jair Bolsonaro. Buvo cituojami bei kritikuojami tokie jo pasisakymai kaip: „geriau mano sūnus žūtų avarijoje, nei pamatyčiau, kad jis susitikinėja su vaikinu“, „turiu keturis sūnus, tada išgyvenau silpnumo momentą ir penktoji gimė dukra“, „jei pamatyčiau gatvėje du besibučiuojančius vaikinus, jiems trenkčiau“. Šis žmogus taip pat anksčiau yra pasakęs savo kolegei politikei, kad jos „neprievartautų, nes ji to nenusipelnė“. Vėliau, duodamas interviu pakartojo savo komentarą, paaiškindamas, kad turėjo omenyje, jog ji „baisi ir ne jo skonio“.

Po tokių pasisakymų, nenuostabu, kodėl vienos didžiausių pasaulio demokratijų (pagal gyventojų skaičių) prezidentas susilaukė tiek pasaulio dėmesio. Dėl savo griežtų pozicijų bei aštrių, homofobiškų bei diskriminuojančių pasisakymų Jair Bolsonaro yra dažnai palyginamas su Donaldu Trumpu. ­Žiniasklaidoje „Tropikų Trumpu“ praminto Bolsonaro pergalė kelia tikrai daug klausimų. Kaip už tokį žmogų galėjo balsuoti 58 milijonai Brazilijos piliečių? Atrodytų, dar nepamiršta kilusi nepasitenkinimo banga po 2016 metų JAV prezidento rinkimų, „Cambridge Analytica“ ir „Facebook“ skandalas, kandidatui, viešai lyginamam su Donaldu Trumpu turėtų būti pragaištingi. Tačiau, detaliau panagrinėjus šiuos du atvejus, matyti, kad Trumpo rinkimų strategija Jair Bolsonaro tik padėjo. Abiejų prezidentų rinkimų kampanijas jungia viena aiški linija – dezinformacija.

Dezinformacijos naudojimas politikoje tikrai nėra naujas dalykas. Jau Antrojo Pasaulio metu nuoseklia bei kryptinga dezinformacija grįsta operacija „Asmens sargybinis“ (orig. bodyguard), tapo labai galingu ginklu, padėjusiu „didžiajam trejetui“ sunaikinti Hitlerio viešpatavimą pasaulyje. Vėliau, Šaltojo karo metu, dezinformacija buvo naudojama siekiant paveikti viešąją nuomonę, griauti kitos šalies įvaizdį. Vienas garsiausių pavyzdžių – SSRS dezinformacijos operacija „Infektion“, teigianti, kad JAV išrado ŽIV virusą (Jeppson, 2017; Bates, 2010).[1][2]

Tačiau, XXI a. dezinformacijos, padėjusios pasiekti prezidento postą Donaldui Trumpui ir Jair Bolsonaro negalime lyginti su XX a. naudojama dezinformacija. Ji yra kitokia. Pagrindinis Balsonaro konkurentas ją įvardino kaip „melo industriją“ (angl. industry of lies) (Phillips, 2018; Szulecki,  2018;).[3][4] Bolsonaro rinkimų kompanijos rėmėjai buvo apkaltinti neteisėtai platinamomis klaidinančiomis naujienomis programėlėje „Whatsapp“. Ši programėlė yra viena pagrindinių komunikacijos naudojamų priemonių Brazilijoje. Įdomu tai, kad terminu „Melo industrija“ yra pavadinta 2017 metais žurnalisto Ben-Dror Yemini knyga apie Arabų ir Izraelio konfliktą, pasakojanti apie tinklą, „kuris sukėlė milžinišką apgaulę prieš žydų tautą, kuri yra pasmerkiama kaip parijai, o tai yra propaguojama tiek akademinėje literatūroje, tiek žiniasklaidoje ir kituose sluoksniuose“ (Shay, 2018).[5]

Šiuolaikinių technologijų tobulėjimas dezinformaciją pavertė tam tikru „verslu“, naudingu nebe vien politikams. Šį „verslą“ kuria bei jo naudomis dalijasi informacinių technologijų ir marketingo kompanijos, politikai bei paprasti žmonės. Reklamos technikos, naudojamos tokių verslų kaip tabako kompanijos bei kuriančios alternatyvią tiesą šiandien yra plačiai pritaikomos politikoje. Dar daugiau, aukščiausių valstybės saugumo organų, pavyzdžiui, karinės žvalgybos, naudojamos psichologinės operacijos siekiant paveikti masių elgesį ar pakeisti jų įsitikinimus šiandien yra perkeliamos į rinkiminių kovų areną. 2015 metais prasidėjęs  „Cambridge Analytica“ skandalas, apogėjų pasiekęs 2018 metais, puikiai iliustruoja tai, kaip šiuolaikinės technologijos pakeitė dezinformacijos sklaidą. „Cambridge Analytica“ pasisavino keliasdešimt milijonų „Facebook“ vartotojų duomenis, kuriuos vėliau panaudojo siekiant paveikti 2016 metų JAV prezidento rinkimus bei 2017 metų „Brexit“ referendumo rezultatus. Šis pavyzdys ne tik parodo kokią galią dezinformacijos procese turi duomenys, bet taip pat atskleidžia faktą, kaip viena socialinio tinklo giganto klaida gali sudrebinti visą globalios demokratijos pamatą. 

Dezinformacijos kampanijos tampa vis labiau panašesnės į versle naudojamas internetinės reklamos technikas. Biotechnologijų įgalintas socialinių tinklų verslo modelis, paremtas pelnu, gaunamu iš labai tikslios, fokusuotos reklamos pajamų tampa tikru šių platformų Achilo kulnu, trukdančiu sėkmingai kovoti su žaibiška dezinformacijos sklaida skaitmeninėse erdvėse.  Net ir be šio ryškaus aspekto, socialiniai tinklai, vien savo struktūra bei logika ženkliai prisideda prie to, ką kuria (nors labiau tiktų žodis griauna) tokia verslo ir politikos simbiozė, paremta dezinformacija. Tai šiandien įvardijama „demokratijos krize“. Visuomenės fragmentacija bei nuomonių poliarizacija, politinių partijų radikalėjimas bei jų lyderių išrinkimas į aukščiausių vadovų postus didžiausiose pasaulio demokratijose rodo, kad ši valdymo forma XXI a. susiduria su vis didesniais iššūkiais.

Atsižvelgdama į pastarųjų politinių įvykių aktualumą, formuluoju savo darbo problemą: kaip šiuolaikinės technologijos pakeitė dezinformacijos sklaidos procesą?

Analizuodama šią problemą, stengsiuosi atsakyti į tokius klausimus: kaip dezinformacija veikia socialiniuose tinkluose, kokiomis priemonėmis yra stiprinamas jos efektyvumas, ko galime pasimokyti iš patirčių, kokius pavojus tai kelia demokratiniams procesams ir kokie galimi šios problemos sprendimai.

Šio darbo tikslas išsiaiškinti kokios gali būti taikomos dezinformacijos sklaidos strategijos bei sykiu apsvarstyti tokių veiklų galimą poveikį demokratiniams procesams. Šiam tikslui pasiekti pasirinkau  tokius uždavinius:

1. Aptarti dezinformacijos sampratą remiantis moksliniais šaltiniais;

2. Išanalizuoti XXI a. įvykusius technologinius pokyčius, ženkliai prisidėjusius prie naujos dezinformacijos sklaidos strategijų kūrimo;

3. Pasitelkus konkrečius atvejus išanalizuoti dezinformacijos sklaidą pagal sukurtą schemą.

4. Nustatyti galimus patobulėjusios dezinformacijos iššūkius demokratijai bei pasiūlyti galimus sprendimus remiantis moksline literatūra.

Siekiant išsiaiškinti dezinformacijos sampratą bei vietą informacinėje ekosistemoje, šiame darbe remiamasi vienu žymiausiu šiuolaikinių informacijos filosofų Luciano Floridi darbais. Jo knygoje „Informacijos filosofija“ padarytos išvados apie informacijos kokybines charakteristikas yra pamatinės tiriant bei analizuojant dezinformacijos reiškinį. Kito filosofijos bei informatikos mokslų daktaro Don Fallis pateiktos įžvalgos apie skirtingas dezinformacijos funkcijas tarsi užpildė Luciano Floridi spragas bei leido pažvelgti į dezinformaciją iš naujesnės perspektyvos – būtent Don Fallis idėja apie išplėtotąją dezinformacijos funkciją paskatino mane ieškoti galimų dezinformacijos „verslo“ užuomazgų.

Be šitų autorių, šiam darbui mane įkvėpė istoriko Yuval Noah Harari idėjos, ypač paskutinė jo knyga „21 pamoka XXI a.“. Ši knyga, tarsi užčiuopė pačią esmę: kokie technologiniai pokyčiai galėjo lemti tokią susiformavusią naują dezinformacijos sklaidos sistemą. Taip pat, jo mintys apie duomenizmo filosofiją privertė apsvarstyti galimus pavojus visuomenei šiame skaitmeninės informacijos amžiuje, kuriame vis didesnę įtaką turi technologinės įmonės, kurios valdo vieną vertingiausių dalykų šiandien – duomenis.

Aptariant socialinius tinklus, kaip vieną esminių šios naujo tipo dezinformacijos sklaidos komponentų buvo remtasi naujųjų medijų tyrinėtojos Jose Van Dijck mintimis. Jos išskirti socialinių tinklų logikos elementai padėjo išsiaiškinti, kaip jie gali būti pritaikyti ir išnaudojami platinant dezinformaciją ir kodėl socialiniai tinklai tampa dezinformacijos šerdimi. Be abejo, analizuojant viešosios erdvės pasikeitimus ir klausimus, susijusius su demokratiniais procesais, nebuvo apsieita ir be tokių klasikų kaip Anthony Giddens ir Jurgen Habermas minčių.

[1] Jeppsson, A. (2017). How East Germany Fabricated the Myth of HIV Being Man-Made. Journal of the International Association of Providers of AIDS Care (JIAPAC), 519–522. https://doi.org/10.1177/2325957417724203

[2] Bates, S. (2010). Disinforming the world: Operation INFEKTION. The Wilson Quarterly, vol. 34, nr. 2 p. 13. Academic OneFile.

[3] Phillips, T. (2018). Bolsonaro business backers accused of illegal Whatsapp fake news campaign. the Guardian. Prieiga internetu: https://www.theguardian.com/world/2018/oct/18/brazil-jair-bolsonaro-whatsapp-fake-news-campaign (žiūrėta 2019 05 12)

[4]   Szulecki, K. (2018). Truth in the Time of Infowars: Moral Politics and Conscience. East European Politics and Societies, 32(2), 320–327. https://doi.org/10.1177/0888325417742494

[5] Shay, A. (2018) Industry of Lies: Media, Academia, and the Israeli–ArabConflict, Israel Journal of Foreign Affairs, 12:1, 109-111, DOI: 10.1080/23739770.2018.1484047