Rekreacinio centro sukūrimas prie Perkalio ežero

Aplinkos pokyčiai, didėjantis gyvenimo tempas bei išaugę vartotojų pageidavimai
sąlygoja paslaugų sektoriaus plėtrą. Šiuo metu sparčiai besiplečianti turizmo paslaugų sritis
yra kaimo turizmas. Kaimo turizmas, žinoma, apima nedidelį turizmo rinkos dalį tačiau yra
labai reikšmingas kaimo ekonomikai. Tai nauja sritis, nešanti pajamas ir pelną kaimo
vietovėse, bei keičianti žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių. Vis dažniau galima
išgirsti, kad kaimo turizmas galėtų išgelbėti skurstantį Lietuvos kaimą ir sulaikyti gimtajame
krašte kaimo jaunimą, kuris gimtinėje nemato ateities, darbo perspektyvų bei užtikrinto
gyvenimo garantijų. Kaimo turizmo plėtojimas mažina nedarbą, didina kaimo gyventojų
socialinį aktyvumą, sudaro palankias sąlygas kaimo gyventojams rūpintis savo šeimos
ateitimi, skatina žmonių tarpusavio bendravimą, supratimą, didina išsimokslinusių žmonių
skaičių ir nuolatinį tobulėjimą. Tai ypač svarbu dabar, kai jaučiamas tam tikras kaimo
gyventojų nusivylimas valstybine sistema, esamu nedarbu ir mažėjančiu aktyvumu.
Negalime teigti, jog šis verslas išspręs Lietuvos žemės ūkio problemas, tačiau
kaimo turizmo plėtra – svarbus veiksnys, kuriant alternatyvias veiklos kryptis, formuojant
naujus kaimo šeimos pajamų šaltinius. Taip pat kaimo turizmas yra veiksminga priemonė
norint išsaugoti kultūros paveldo vertybes, gerinti ekologinę būklę, plėtoti tiesioginį žemės
ūkio produktų pardavimą ir saugoti gamtos grožį (Žalys ir kt., 2006).
Kaimo turizmo sąvoka ir samprata nėra galutinai nusistovėjusi. Įvairiose šalyse
terminas „kaimo turizmas“ suprantamas ir apibrėžiamas skirtingai. Užsienio šalių literatūroje
jis vadinamas įvairiai: poilsiu kaime, kraštovaizdžio turizmu, poilsiu agrarinėje aplinkoje,
agroturizmu, atostogomis kaime. Daugumoje vartojamas terminas „kaimo turizmas“ (pvz.,
Anglijoje – rural tourism, Danijoje, Kanadoje, Estijoje – farm tourism ir kt.) (Astromskienė,
Sirusienė, 2002).
Lietuvoje kaimo turizmas gali būti apibūdinamas tiesiogiai kaip turizmas kaimo
vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbanizuotų vietovių išteklių.
Regiono „kaimiškumas“ faktiškai yra suvokiamas, kaip kontrastas moderniam ir
urbanizuotam gyvenimui. Kaimo turizmas turi išskirtinę sąsają su gamta, todėl tai paaiškina,
kodėl jis tapo toks populiarus šiandieniniame pasaulyje (Sirusienė, 2008).
Kaimo turizmo sąvoka tampriai susieta su rekreacijos sąvoka. Vitkienė (2002)
teigia, kad analizuojant ir vertinant žmogaus veiklą laisvu nuo darbo metu, rekreacija
įvardijama kaip būtina žmogaus individuali veikla, lemianti jo veiklumo, energijos
išsaugojimo galimybę. Kiti rekreaciją apibūdina kaip individualią malonių pojūčių,
išgyvenimų teikiančią aplinką. Rekreacija – tai žmogaus sveikatos atgavimas, fizinių jėgų
atkūrimas, teigiamos emocinės, dvasinės, kultūrinės psicho-emocinės būsenos, malonių
pojūčių, išgyvenimo atkūrimo, atnaujinimo procesas (Vitkienė, 2002).
Lietuvos respublikos Turizmo įstatyme, rekreaciniams ištekliams priskiriama
(1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667, Vilnius):
1) Gamtos ištekliai (miškai, gyvenamųjų vietovių želdynai, vandens telkiniai ir jų
pakrantės, tinkamos arba galimos pritaikyti žmonių poilsiui ir pramogoms, mineralinio
vandens ir gydomojo purvo telkiniai, gamtos paveldo objektai);
2) Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės). Straipsnio
pakeitimai:
Nr. X-308, 2005-07-05, Žin., 2005, Nr. 88-3285 (2005-07-21).
Vis daugiau ir daugiau miesto žmonių susidomi kaimo turizmu. Daugelis miesto
žmonių mieliau renkasi ne poilsį Lietuvos kurortiniuose miestuose (Palangoje, Nidoje...