Darbuotojų motyvavimo principai

Motyvacijos teorijos susiformavo XIX-XX amžiaus sandūroje. Motyvacijos teorijos mėgina paaiškinti, kokių tikslų siekia individai, kokias veiklos alternatyvas jie mato, kokie yra jų poreikiai. Pagal tai, kuo grindžiamas žmogaus elgesys darbe, kokios jo priežastys, šiuolaikinės motyvacijos teorijos skirstomos į dvi pagrindines kryptis: turinio teorijas, proceso teorijas. Motyvacijos teorijų, kurios iš dalies paaiškina, kas, žmonių įsitikinimu, jiems svarbu ir kas vyksta aplink juos. Šios teorijos siekia paaiškinti, kokius tikslus nori pasiekti individai, kokius veiklos pasikeitimus jie mato ir kokie jų poreikiai.

XIX a. pabaigoje industrializacija sąlygojo darbo kultūrą, kurioje visi žmonės ir visos organizacijos esti panašūs. Darbuotojai – tarsi mechanizmo, kuris, siekiant numatytų tikslų, turi būti preciziškai organizuotas, dalelės. Vadinasi, jei žmonės panašūs, tai panašūs turi būti ir sprendimai. Geriausias darbuotojas tas, kuris tiksliausiai vykdo jam patikėtas užduotis ir už tai mainais gauna darbo užmokestį. Darbo motyvacija tokioje aplinkoje apsiriboja tiksliu vykdymu to, ko reikalaujama iš darbininko. Žmonių interesai paprasti: jie nori turėti darbą, kuris garantuotų jam ir jos šeimai pragyvenimą.

Motyvai, susiję su žmogaus darbine veikla, skirstomi į darbinės veiklos paskatas, profesijos pasirinkimo motyvus ir darbo vietos pasirinkimo motyvus. Žmogus įsitraukia į darbinę veiklą vadovaudamasis visuomeninio pobūdžio paskatomis, tenkindamas materialinių gėrybių poreikius sau ir savo šeimos nariams, siekdamas savirealizacijos ir saviraiškos.

Šiandien žinomos ir plačiai organizacijų veikloje taikomos darbuotojų motyvavimo priemonės buvo „atrandamos“ atliekant mokslinius tyrimus, o darbo motyvacijos esmė ir svarba atskleista įvairiuose moksliniuose darbuose.

Valdydami organizaciją, vadovai numato, kokia bus jos veikla, kas, kada ir kaip turi įgyvendinti numatytas užduotis. Organizacijos veiklos pasekmes lemia personalo darbas. Darbuotojų kompetencija, požiūriai, vertybės, poreikiai lemia vienokį ar kitokį jų elgesį organizacijoje. Skirtingų žmonių elgesį ir jo motyvus, siekiant tikslo, paaiškina motyvacija. Darbuotojų skatinimas siekti gerų veiklos rezultatų vadinamas motyvavimu. Motyvavimas – naudoja motyvacijos žinias ir bando veikti darbuotojus. Šiuolaikinė valdymo praktika nurodo motyvaciją kaip esminį veiksnį, kurį vadovai gali įdiegti į kuriamus ir prižiūrimus darbo santykius.

Žmonių poreikiai yra labai individualūs. Todėl jie patenkinami įvairiomis priemonėmis. Kai kurios priemonės, efektyvios ir tinkamos vienu atveju, kitu gali būti visai nenaudingos. Šios priemonės turi apimti visus galimus personalo valdymo aspektus ir sudaryti ištisą priemonių kompleksą. Norint organizacijoje sukurti vientisą vadovavimo poveikio priemonių sistemą, turi būti sukurta teisinga ir motyvuojanti atlyginimo už darbą sistema.

Problema – globalėjant visuomenei kyla poreikis tobulinti motyvavimo priemonių sistemą. Kartu reikia sukurti efektyvią personalo profesinio augimo ir ugdymo sistemą, kuri leistų pripažinti darbuotojų nuopelnus, sudarytų sąlygas jiems plėtoti savo sugebėjimus organizacijoje bei užtikrintų galimybę kilti karjeros laiptais.

Darbo objektas – darbuotojų motyvacijos principai ir esmė.

Darbo tikslas – išanalizuoti darbuotojų motyvacijos principus siejant juos su darbo motyvacija ir darbuotoju.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti metodologines motyvacijos teorijas;
2. Įvertinti darbo užmokesčio svarbą darbuotojų veiklos motyvavime;
3. Išsiaiškinti kas motyvuoja darbuotoju dirbti efektyviau;
4. Išanalizuoti kvalifikacijos kėlimo priežastis ir poreikį.
5. Atlikti tyrimą, siekiant išsiaiškinti darbuotojų motyvavimo priemones ir būdus.

Darbo metodai – mokslinės literatūros lyginamoji analizė ir sintezė, apibendrinimo metodas ir anketinė apklausa.