Regioninės ekonomikos plėtros modeliai ir mechanizmai

Temos aktualumas ir darbo mokslinis naujumas. Pastaruoju metu pasaulyje vykstantys pokyčiai sąlygojo tokių procesų, kaip globalizacija, postindustrializacija bei integracija formavimąsi. Kartu su minėtais reiškiniais pastebimas ir dar vienas, priešingas minėtiesiems, regionalizmo procesas. Sparčiai stiprėjanti ekonominė integracija, technologinės naujovės, sienų bei ribų tarp sektorių nykimas politikos prioritetus tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse perkėlė nuo nacionalinio prie regioninio ir vietinio lygmenų. Regionalizmo iškilimas dinamiškai kintančioje erdvėje žymi tradicinės nacionalinės valstybės vaidmens mažėjimą ir tuo pat metu skatina diskusijas apie šalies regioninės ekonominės plėtros formavimą ir sistemingą jos planavimą. Regionų plėtra yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuris pasižymi regiono ekonominio produktyvumo kaita ir kiekviename regione vystosi skirtingais tempais. Valstybė, siekdama užtikrinti ekonominę plėtrą visuose šalies regionuose, nustato jai tinkamiausius regioninės plėtros prioritetus, strategijas ir valdymo ypatumus, kurių sėkmingas įgyvendinimas garantuotų darnų visos šalies ekonominį ir socialinį vystymąsi.

Ekonominė plėtra šiuo metu apima vis didesnį problemų spektrą, pradedant efektyviu turimų išteklių panaudojimu, jų išsaugojimu ir baigiant politinių bei institucinių mechanizmų, būtinų visuomenės gerovės užtikrinimui, tobulinimu. Regionų plėtros valdymas, problemų sprendimas turėtų būti vykdomas ne tik valstybinėmis pastangomis - formuojant regioninę ekonominę politiką, bet ir visuomeninėmis - įtraukiant visuomenės narius į sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesus. Regionų plėtra, apimanti darnaus ekonominio ir socialinio vystymosi principus, sėkmingai gali būti įgyvendinta tik tuomet, kai jos pagrindines nuostatas supras ir sieks realizuoti visuomenė.

Egzistuoja pakankamai daug publikacijų ir mokslinių analizių apie tai, kas yra regionas, regioninė ekonominė politika ar regioninė plėtra. Lietuvoje ir pasaulyje vykstant sudėtingiems ir svarbiems politiniams, socialiniams bei ekonominiams transformacijų procesams tenka iš esmės keisti daugelį tradicinių požiūrių į konkrečius socialinius, ekonominius ir valdymo reiškinius. Mūsų pasirinktą temą galime vadinti naujoviška, kadangi nuolat didėjantis regioninės (vietinės) ekonomikos poreikis ir regioninei politikai tampant būtinybe, skatinama ieškoti vis naujų ekonominio vystymosi modelių (formų) bei jų įgyvendinimą užtikrinančių mechanizmų (būdų). Regioninės ekonomikos plėtros aspektai teorijoje buvo ir yra nagrinėjami išsamiai, praktikoje įgyvendinta nemažai programų bei ekonominių iniciatyvų, skatinančių tolygų ir vientisą ekonominį regionų išsivystymą. Visgi, atsižvelgiant į tai, jog paskutinio ES plėtros etapo metu integracijos

procese dalyvavo nemažai Vidurio ir Rytų Europos valstybių, todėl dabar galbūt labiau nei anksčiau ypač didelis dėmesys skiriamas tolygiam visų ES regionų ekonominiam išsivystymui.

Lietuva iki stojimo į ES savarankiškai nustatydavo šalies investicijų į socialinę ir ekonominę plėtrą prioritetus. Tapusi ES nare, valstybė turi derinti savo investicinę politiką su ES regioninės politikos prioritetais, atsižvelgdama į ES teisės aktus ir dalyvaudama ES politiniame procese. Narystė asociacijoje jau turi ir tikėtina, kad ateityje turės dar didesnės įtakos Lietuvos viešajai politikai, daugeliui ekonomikos šakų bei šalies regioniniam išsivystymo lygiui. Šių pasikeitimų prognozavimas, galimų regioninės ekonomikos plėtros formų identifikavimas bei įgyvendinimo mechanizmų sukūrimas lems pokyčius ne tik Lietuvos regioninėje politikoje, bet turės įtakos visai šalies ekonominei ir socialinei plėtrai.

Tyrimo problema apibrėžtina tokiais klausimais: ar tradicinis regioninio valdymo modelis „iš viršaus į apačią", paremtas stipriu centrinės valdžios vaidmeniu politiniuose ir ekonominiuose procesuose, yra visiškai netinkamas šiuolaikinės globalizacijos ir integracijos procesų kontekste? ar regioninės politikos formavimas, remiantis valdymu „iš apačios į viršų" su atsaku „iš viršaus" ir gyventojų dalyvavimu, yra vienintelė valdymo forma, galinti užtikrinti regioninių skirtumų šalyje panaikinimą ar bent jų minimizavimą?

Tyrimo objektas - regioninės (vietinės) ekonomikos plėtros modelių ir mechanizmų teorinė analizė.

Hipotezė - Lietuvoje, kaip postkomunistinėje valstybėje, kurioje ilgą laiką vyravo centrinis valdymas „iš viršaus į apačią", įstojus į ES ir formuojant regioninę politiką, stebimas perėjimas prie „iš apačios į viršų" su atsaku „iš viršaus" valdymo modelio.

Tyrimo tikslas - atskleisti regioninės ekonomikos plėtros teorinius ir praktinius aspektus, išanalizuoti galimus regioninės plėtros modelius ir jų veikimo mechanizmus Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išnagrinėti regioninės ekonomikos bei regioninės ekonominės plėtros sampratas, atskleisti regioninės ekonomikos plėtros raidos ypatumus ES ir Lietuvoje.
2. Atskleisti egzistuojančius regioninės ekonomikos plėtros modelius (įvairūs požiūriai į regioninę ekonomiką) bei išanalizuoti legalius šių modelių įgyvendinimo būdus.
3. Pateikti regioninės ekonomikos plėtros modelį, taikomą Lietuvoje ir palyginti su taikomais kitose ES valstybėse narėse.
4. Išanalizuoti Lietuvos regioninės ekonomikos plėtros perspektyvas ES kontekste.

Tyrimo metodai.

Darbe buvo taikomi empiriniai ir teoriniai tyrimų metodai. Analizuojant regioninės politikos istorinę raidą, regioninės ekonominės plėtros tendencijas buvo naudojami loginis, istorinis -lyginamasis, sisteminės analizės ir sintezės, literatūros apžvalgos, dokumentų analizės, apibendrinimo metodai. Baigiamajame darbe naudotasi moksline literatūra lietuvių ir anglų kalbomis, išnagrinėti teoriniai ir praktiniai duomenų šaltiniai: Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai, kiti teisės aktai, periodinėje spaudoje publikuoti moksliniai straipsniai, mokomoji, statistinė medžiaga, žinynai, atliktų sociologinių tyrimų ataskaitos, interneto šaltiniai. Sprendžiant tyrimo uždavinius, buvo remiamasi ekonomikos, teisės, vadybos ir kitų mokslo sričių žiniomis.

Tyrimo struktūra. Magistro baigiamasis darbas susideda iš įvado, dėstomosios dalies, sudarytos iš trijų pagrindinių skyrių bei aštuonių skirsnių, apibendrinimo, išvadų ir pasiūlymų, santraukos lietuvių ir užsienio kalbomis bei naudotos literatūros sąrašo.