Moters autoportretas. Unės Babickaitės-Graičiūnienės laiškai

„Esama gero prado, kuris sukūrė tvarką, šviesą ir vyrą, ir blogo prado, kuris sukūrė chaosą, tamsą ir moterį.“ Iš šių Pitagoro žodžių, kuriais pradedama Simone de Beauvoir knyga apie moterį „Antroji lytis“, akivaizdu, kad moters ir vyro samprata yra skirtinga įvairiose kultūrose ir nuolat kinta amžiams bėgant, o šiame šimtmetyje dar sparčiau. Moteriškumas yra itin įvairiapusė sąvoka – kiek moterų, tiek ir „moteriškumų“? Visuomenės gyvenime galbūt taip ir yra. O koks šios „trapiosios“ lyties portretas gali atsiskleisti laiškuose, turint galvoje tai, kad kai kalba pasisuka apie moterų kūrybą ir literatūrą, akcentuojama nelygybė: teigiama, kad „moterys turi savitą stilių, išplaukiantį iš jų biologinės sąrangos bei kasdienių gyvenimo aplinkybių“ . Ir ypač dabar, kai gyvename nuolat skubančiame ir kasdien vis modernėjančiame pasaulyje, kai moderniosios technologijos: mobilieji telefonai, beribės Interneto galimybės ir elektroninis paštas, paprastą ranka parašytą laišką kiekvieną dieną stumia vis labiau į šalį. O juk laiškas (gr. epistole) yra ilgaamžis žmonijos kultūros istorijos liudininkas, skaičiuojantis savo amžių kartu su rašto atsiradimu. Jis, kaip seniausia žmonių bendravimo raštu forma, žinoma net nuo XVIII a. pr. Kr., sukūrusi savo etiką ir stilistiką, svyruojančią nuo oficialaus pranešimo iki intymaus tono. Antikoje ir pirmaisiais krikščionybės amžiais sklido politinio, filosofinio ir religinio turinio laiškai (Cicerono, Šv. Pauliaus). Švietimo epochos literatūroje jie naudojami kaip fikcinio pasakojimo priemonė, atverianti tiesiogiai, tarsi be autoriaus įsikišimo, personažų vidinius išgyvenimus (J. W. Getės Jaunojo Verterio kančios). Lietuvoje laiškai pradėti rašyti XIII a. lotyniškai. Tai buvo autentiškas Lietuvos istorijos žinių ir Viduramžių retorikos meno šaltinis (LDK valdovų Mindaugo, Gedimino ir Vytauto laiškai). Barboros Radvilaitės korespondencija (1547–1551 m.) „leidžia išgirsti tolimoje epochoje gyvenusios moters balsą, pajusti išgyvenimus ir mintis, pabandyti suprasti ją“ . Renesanso epochoje LDK atsirado poleminiai ir kelionės įspūdžių aprašymo laiškai (Mykolo Našlaitėlio Radvilos Kelionė į Jeruzalę). XIX a. pradžioje eiliuotus laiškus savo bendraminčiams lietuviškai pradėjo rašyti A. Klementas, D. Poška. XIX a. II pusėje, prasidėjus emigracijai ir draudžiamos lietuviškos spaudos leidybai, prigijo susirašinėjimas lietuvių kalba. Dvasinio dviejų žmonių bendravimo ir menininko tapsmo dokumentais virto Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Petkevičaitės-Bitės laiškai, tapę savotiška pirmųjų rašančiųjų ir į kūrybą žengiančių moterų pradžiamoksliu. Taip pat atsitiko ir su pradedančiųjų kūrėjų vyrų (P. Višinskio, J. Biliūno) laiškais. Sovietmečiu Lietuvoje epistolinė tradicija sunyko. Išeivijos rašytojams, išblaškytiems po svetimas šalis, laiškas vėl tapo pagrindine bendravimo forma, kaip ir XIX a. gale. Tarpukariu pavėluotai bandyta įteisinti laišką kaip grožinės literatūros žanrinę formą. Tačiau pokario metais laiško, kaip žmonių bendravimo forma, sunyko, bet vėliau pradėjo rasti sau vietą literatūroje. Dviejų žmonių dialogas imituojamas B. Buivydaitės ir K. Inčiūros poemoje Anų dienų pasaka (1927). J. Mackevičiaus – Nord apysaka vaikams įvardyta Peliukės Micės laiškai (1934). Laiško forma išlaikytas egzistencinis credo V. Mačernio eilėraštyje Laiškas mirusiam draugui (1943). Iš P. Višinskio ir Šatrijos Raganos laiškų sukurta E. Liegutės pjesės Povilas ir Marija (1983). Laiškas, kaip dialogo forma, panaudotas M. Martinaičio eseistinėje autobiografijoje Prilenktas prie savo gyvenimo (1998) . Janinos Žėkaitės sudarytoje knygoje Lauksiu atsakymo (2006) yra publikuojami Vytauto Kubiliaus laiškai. Kaip matome, laiško istorija pakankamai ilga ir spalvinga, turėjusi savo žydėjimo ir nuosmukio laikotarpius. O kas šį epistolinį žanrą skiria nuo kitų? Visų pirma, jis turi įprastinius savo elementus – datą, kreipinį ir parašą, taip pat reikalaujantis atsakymo, arba pats juo būti. Tai specifinis komunikacijos modelis, kuriame atsiskleidžia tam tikrų laikotarpių žmonių kalbos manieros, bendravimo kultūra ir etiketas. Laiškai gali būti rašomi eiliuotai, taip pat kaip dviejų asmenų susirašinėjimo forma – asmeniškiausias uždaro dialogo raštas, kur perteikiama ne tik faktinė informacija, bet ir siuntėjo mintys ir jausmai. Būtent tokius laiškus, daugiausia tarpukario laikotarpiu, ne tik iš Prancūzijos ir Anglijos, bet ir iš Amerikos rašė žinoma to meto aktorė ir režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, slapyvardžiu Uné Baye. Jie buvo skirti šeimos nariams, draugams, darbo kolegoms. Anot Janinos Žėkaitės, „Laiškas – ne tik kūrybinės, bet ir žmogiškosios biografijos faktas“ . Jis, kaip ir memuarai, yra ypatingai autentiška moters kūrybinės išraiškos forma. Čia užkoduota daug informacijos ne tik apie laiško adresatą, bet ir apie adresantą. Teatralės korespondencija yra labai vertingas šaltinis apie tarpukario menininkų, aukštuomenės žmonių gyvenimą, taip pat apie tai, kokia atmosfera vyravo to laikotarpio pasaulio sostinėse – Londone, Paryžiuje, Čikagoje, Niujorke. Unė Babickaitė buvo sudėtinga, neeilinė ir visuomenėje išsiskirianti asmenybė, tad nenuostabu, kad jos laiškuose kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo teatro pasaulio užkulisių ar paprastų buitinių gyvenimo detalių aprašymo iki sudėtingų ir netgi skaudžių bei itin atvirų egzistencijos klausimų. O turint galvoje tai, kad vyrai ir moterys egzistenciją suvokia skirtingai, šiuose laiškuose slypi ypatinga, moteriška, galbūt net feministinė pasaulėžiūra ir savita vertybių skalė. O koks tas moteriškumas laiškuose, rašytuose skirtingiems asmenims įvairiu savo gyvenimo laikotarpiu? Darbo tikslas – išnagrinėti, koks moters autoportretas (t.y. Unės Babickaitės-Graičiūnienės) atsiskleidžia laiškuose vyrui Vytautui Andriui Graičiūnui; kunigui prelatui Adomui Jakštui-Aleksandrui Dambrauskui ir artimam draugui Linui Brogai.Būtent Linas Broga ir sudarė knygą Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai (2005). Ji yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remtasi rašant šį darbą. Linas Broga buvo poetas ir vertėjas. Jis išvertė visą rusiškąją J. Baltrušaičio lyriką, parengė vertimų rinkinius Žemės laiptai. Kalnų takas (1973), Lelija ir pjautuvas (1996). Yra išvertęs daug Rytų poezijos, periodikoje išspausdinęs straipsnių literatūros bei vertimo klausimais, taip pat atsiminimų apie Unę Babickaitę. Bestudijuodamas Kauno Politechnikos institute, jis ir susipažino su ja, beje, visiškai atsitiktinai. Laisvu nuo studijų metu dirbo Kauno techninės inventorizacijos biure, kur kartą gavo užduotį inventorizuoti vieną gyvenamąjį namą. Ir štai vienas duris atvėrė Uné Baye. Taip ir prasidėjo šių dviejų asmenybių bendravimas, kuris tęsėsi iki pat teatralės gyvenimo pabaigos. Linas Broga išsaugojo jos palikimą, vertingų meno daiktų, muziejinių eksponatų, paveikslų, kuriuos perdavė Teatro muziejui. Šią draugystę jis įamžino ir dar vienoje knygoje – Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai (2001). Ja irgi naudotasi analizuojant turimą medžiagą šiam darbui, taip pat įvairiais straipsniais apie teatralės veiklą ir gyvenimą.Daug straipsnių ir atsiminimų apie šią asmenybę yra parašęs ne tik Linas Broga, bet ir jo žmona literatė Romana Dambrauskaitė-Brogienė – apie Babickaitės draugystę su Antanu Leliu, Baliu Sruoga ir Vincu Mykolaičiu-Putinu („Unė Babickaitė-Graičiūnienė ir Antanas Lelys“, Metai, 1998 I; „Balys Sruoga ir Unė Babickaitė-Graičiūnienė“, Metai, 1996 I), nagrinėjo ir sceninę menininkės veiklą. Ji taip pat kartu su L. Broga sudarė antrąją knygą apie aktorę ir režisierę (Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai). O knygą apie Graičiūnų šeimą – Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire (1998) – J. Rudokas. Teatralės dienoraštį nagrinėjo Viktorija Daujotytė – „Dienoraščio autorė – Unė„ (Naujoji Romuva, 1999, Nr. 1). Yra ir daugiau straipsnių, skelbtų periodinėje lietuvių spaudoje (R. Viskauskas, „Kiti laikai, kiti pasauliai“, Literatūra ir menas, 2001 XI 30; B. Marcinkevičiūtė, „Uné Baye, arba nesuvaidintas vaidmuo“, Kultūros barai, 2002, Nr. 1; S. Daugirdaitė, „Pasaulis pagal Unę“, Šiaurės Atėnai, 2002 II 15; R. Paukštytė, „Tarp grožio ir „mizerijų“, Teatras, 2002, Nr.1), kuriuose kalbama apie Unės Babickaitės gyvenimą ir jos veiklą (keli išspausdinti ir pirmojoje L. Brogos sudarytoje knygoje). Tačiau šios asmenybės laiškai nėra plačiau nagrinėti, o tai ir nulėmė temos pasirinkimą. Pagrindiniai darbo uždaviniai: susipažinti su teatralės biografija (kadangi nežinant menininkės tam tikrų gyvenimo faktų, laiškų turinys, jų parašymo aplinkybės, specifinė kalba gali tapti ne labai aiški ir suprantama); išstudijuoti turimus šaltinius; apibūdinti, koks Unės Babickaitės-Graičiūnienės autoportretas atsiskleidžia laiškuose, kurie rašyti skirtingiems žmonėms įvairiais gyvenimo laikotarpiais; atsakyti į klausimą – ar Unė Babickaitė-Graičiūnienė galėjo būti feministė. Laiškai analizuojami chronologiškai, pagal tai, kam ir kada jie buvo rašyti – nuo pirmųjų, skirtų vyrui (1922 m.), iki pačio paskutiniojo Linui Brogai (1961 m. liepos 28d.). Korespondencija kiekvienam adresatui skyriuose taip pat chronologiška tvarka atskirai suskirstyta pagal parašymo laikotarpį ir vietą. Pirmoje darbo dalyje (Unės Babickaitės-Graičiūnienės gyvenimas ir teatrinė veikla) trumpai supažindinama su šios moters gyvenimu, remiantis jos pačios parašyta autobiografija ir Lino Brogos pratarme knygai Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai. Antrojoje (Unės Babickaitės-Graičiūnienės laiškai) – pristatoma Babickaitės visos korespondencijos trumpa istorija. Skyriuose – Laiškai vyrui Vytautui Andriui Graičiūnui; Laiškai kunigui prelatui Adomui Jakštui-Aleksandrui Dambrauskui; Laiškai artimam bičiuliui Linui Brogai – analizuojama, kaip teatralės kalba (laiško rašymo etiketas, įprastiniai jo elementai, gramatinės formos, citatos, įvairios situacijos, kurių kontekste laiškai parašyti) atspindi jos charakterį. Paskutinysis skyrius – Ar Unė Babickaitė-Graičiūnienė buvo feministė? – bus labiau retoriniai pamąstymai, negu tikslių ir konkrečių atsakymų ieškojimas, nes teatralės gyvenamuoju laikotarpiu tokio judėjimo kaip feminizmas dar nebuvo.