Socialinių darbuotojų, koordinuojančių savanorių veiklą, patirtys

Mūsų šalyje daug socialinių problemų, su kuriomis susiduria kiekvienas. Savanorystė – viena iš veiklų, kurios gali būti naudojamos šioms problemoms spręsti. Tačiau galima teigti, jog toks atlygio nereikalaujantis darbas neturi gilių tradicijų mūsų šalyje, nes Lietuva dar tik kiek daugiau nei 20 metų yra nepriklausoma nuo sovietinio rėžimo, kuriame savanoriška veikla netgi galėjo būti laikoma pavojinga sistemai. Taigi savanoriavimas yra tik besiplėtojanti veikla, kurią reikia tyrinėti išsamiau. Bene išsamiausias tyrimas aprašomas Jonutytės (2007) monografijoje „Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje“, tačiau čia daugiausia dėmesio skiriama jaunųjų savanorių socialinei-pedagoginei veiklai nevyriausybinėse organizacijose bei šių jaunų asmenų saviugdai, socialinių, edukacinių, psichologinių bei dvasinių poreikių tenkinimui. Tačiau savanoriška veikla gali būti vykdoma daugelyje gyvenimo sričių, o socialinis darbas yra ta sritis, kuri prisideda prie aktualių, kasdieninių problemų sprendimo ir savanoriška veikla čia yra svarbi todėl, jog gali pagerinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
Lietuva yra postsovietinė šalis, kurios 20 nepriklausomybės metų be abejonės galima įvardinti kaip procesą, kurio metu šalis ir visa visuomenė susidūrė su nemažai iššūkių: įstatyminės bazės kūrimas, rinkos ekonomikos įsigalėjimas, vėliau – narystė Europos Sąjungoje. Socialinis darbas dar dažnai stereotipiškai siejamas vien su slauga, neįgalių asmenų priežiūra, ir nors tai įeina į socialinio darbuotojo pareigybes, ši veikla yra kur kas platesnė, o socialinis darbuotojas susiduria su problemomis, kurios kyla dėl besikeičiančios visuomenės. Šie pokyčiai gali būti įtakojami tiek ekonominių, tiek demografinių veiksnių. Nenuostabu, jog savanoriška veikla čia itin reikšminga, nes žmonės, galintys padėti ir neprašantys už tai jokio atlygio, tampa vis svarbesni. Ypač tai išryškėja Pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje. Tačiau savanoriškos veiklos organizavimas, vykdymas yra taip pat tam tikrų kompetencijų reikalaujantis procesas. Be kita ko, tam reikalinga įstatyminė bazė ar bent jau bendros nuostatos, kuriomis derėtų vadovautis.
Temos aktualumas ir naujumas. Taigi savanoriška veikla socialiniame darbe gali būti suvokiama kaip pagalba sprendžiant daugelį socialinių problemų, o ši pagalba reikalauja gebėjimo bedradarbiauti. Savanorystė apskritai yra dar tik besiplėtojanti veikla mūsų visuomenėje. Socialiniam darbuotojui svarbu mokėti tinkamai atsirinkti savanorius, įvardinti jų užduotis, o reikalui esant ir padėti jiems šiuos uždavinius spręsti. Koordinuoti jų veiklą, juos motyvuoti, aptarti atliktas užduotis. Svarbu, kad savanoris gebėtų įvertinti savo kompetencijas, o tai - taip pat iššūkis šią veiklą koordinuojančiam asmeniui. Jis privalo būti profesionalas, gebantis įvertinti situaciją, asmens savybes bei galimybes. Tokių asmenų patirčių apžvalga gali prisidėti prie savanorystės koordinatoriaus pareigybės suvokimo bei tobulinimo.
Jonutytė (2007) daug kalba apie Nevyriausybinių organizacijų (NVO) programų kokybės gerėjimą bei kylančius reikalavimus, o pačios NVO įvardijamos kaip patraukli terpė, kurioje itin svarbus neapmokamas darbas. Tačiau pripažįstama, jog problemų kyla koordinuojant šią veiklą. Socialiniai darbuotojai galėtų būti tie specialistai, kurie prisidėtų prie NVO plėtros, tobulinimo, o kartu – prie savanorystės organizavimo. Kitaip tariant, jie atliktų tam tikrą vadovaujančio asmens vaidmenį. Tačiau tenka pripažinti, jog tai dar tik siekiamybė, nes trūksta glaudaus bendradarbiavimo tarp institucijų ar individų, kurie atsakingi už socialinių problemų sprendimą. Be to galima teigti, jog vadovavimas yra sudėtinga valdymo veiklos forma. Norėdamas ją įgyvendinti praktiškai, vadovas privalo turėti daug profesinių žinių, patyrimo ir sugebėti dirbti su žmonėmis. Visa tai aktualu ir norint vykdyti savanoriškos veiklos koordinavimą.
Tyrimo problema – savanorystė socialiniame darbe yra tik besiplėtojantis reiškinys Lietuvoje. Savanoriška veikla kiekvienas gali prisidėti prie socialinių problemų sprendimo, tačiau mokslinių tyrimų šioje srityje atlikta nedaug, tad svarbu paanalizuoti savanoriškos veiklos koordinavimu socialiniame darbe užsiimančių asmenų patirtis.
Tyrimo klausimas - kaip vykdomas savanorių veiklos socialiniame darbe koordinavimas?
Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų, koordinuojančių savanorių veiklą, patirtys.
Baigiamojo darbo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų, koordinuojančių savanorių veiklą, patirtis.

Tikslui pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti savanorystės svarbą sprendžiant socialines problemas.
2. Apibūdinti savanorių veiklos ypatumus socialiniame darbe.
3. Aprašyti kaip vykdomas savanoriškos veiklos koordinavimas.
4. Atlikti kokybinį tyrimą, leidžiantį atskleisti socialinių darbuotojų, koordinuojančių savanorių veiklą, patirtis.

Darbo atlikimo metodai: mokslinės literatūros analizė, kokybiniams duomenims rinkti – pusiau struktūruotas interviu, kokybiniams duomenims analizuoti – kokybinės turinio (content) analizės metodas.
Tyrimo imtis ir organizavimas. Tiriamųjų imtį sudarė 4 tyrimo dalyviai, kurie užsiima savanoriškos veiklos koordinavimu įvairiose organizacijose, kuriose sprendžiamos socialinės problemos. Dalyviai buvo renkami „ sniego gniūžtės“ principu, kuomet vieną galimą tyrimo dalyvį rekomendavo kitas arba vienas dalyvis nurodė asmenis, kurie gali padėti rasti naujų tyrimo dalyvių, galinčių suteikti informacijos rūpimais klausmais.
Darbo struktūra. Darbą sudaro santrauka, įvadas, du skyriai, o kiekvienas iš jų suskirstytas į tris skirsnius. Antro skyriaus trečias skirsnis padalintas į du punktus. Toliau eina tyrimo apibendrinimas, atskirai išskiriamos išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas, priedai (paveikslėliai ir pan.). Darbo apimtis – 44 puslapiai, jame yra 5 lentelės ir 2 paveikslėliai. Bibliografinį sąrašą sudaro 27 šaltiniai.
Taigi visas darbas padalintas į dvi dalis. Pirmoje – teorinėje - darbo dalyje pirmiausiai apžvelgiama savanoriška veikla, analizuojama jos svarba sprendžiant socialines problemas. Siekiama išsiaiškinti, kaip vykdomas savanoriškos veiklos socialiniame darbe organizavimas bei koordinavimas.
Antroje darbo dalyje aprašomas tyrimo tipas, jo pasirinkimo motyvai, duomenų rinkimo ir analizės metodai. Apžvelgiami ne tik metodų privalumai, bet ir galimi trūkumui. Toliau atliekama kokybinio tyrimo metu gautų duomenų analizė. Poskyriai pagal klausimų blokus. Pirmiausiai kalbama apie tai, ko reikalaujama iš asmenų, norinčių tapti savanoriais, kas nulemia tokius pasirinkimo kriterijus, o taip pat – apie savanorystės tradicijas, esamą padėtį bei ateities perspektyvas. Toliau išskiriamas savanorių atrankos vykdymas – kalbama apie šio proceso metu iškylančias problemas, keblumus, su kuriais susiduria atranką vykdantys asmenys. Paskutiniame poskyryje kalbama apie savanoriškos veiklos koordinavimo ypatumus.
Profesinių kompetencijų sąrašas
Darbe siekta atskleisti šias profesines kompetencijas:
1. Rinkti, sisteminti, ir vertinti informaciją
2. Bedradarbiauti su socialiniais partneriais
3. Plėtoti socialinio darbuotojo sampratą visuomenėje
4. Inicijuoti ir plėtoti savanorių veiklą
5. Tobulinti profesinę kompetenciją
6. Sisteminti socialinio darbo patirtį ir ją skleisti viuomenėje