Stilistinė M. Kvietkausko teksto „Kad tikruoju vardu vadintų“ analizė

Tekstas, kuris bus analizuojamas šiame darbe, paimtas iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio Metai 2009 metų septintojo numerio. Tai Mindaugo Kvietkausko straipsnis pavadinimu Kad tikruoju vardu vadintų.

Aptariamasis tekstas yra publicistinio stiliaus. Tai rodo jo turinys, situacija ir raiška. Pirmiausia svarbu yra tai, kad tekstas skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventei. Jame kalbama aktualia tema, t. y. apie lietuvių tautinį tapatumą, kuris siejamas su gebėjimu švęsti savo šventes. Tai, žinoma, labiausiai aktualu buvo prieš ketverius metus, kuomet minėtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, tačiau tekstas kalba apie šių dienų visuomenės gyvenimo situaciją, kuri per ketverius metus, savaime suprantama, nepasikeitė, tad kalbėti apie tai tebeaktualu. Tai reiškia, kad tekstas skirtas masinei auditorijai: lietuviams, ir pirmiausia tiems, kuriems svarbus tautiškumas, visuomeninės problemos. Sprendžiama aktuali problema: kaip lietuviai turi gyventi, kad neprarastų savasties? Tekste analizuojama šiandieninė šventės samprata, akcentuojamas dabartinės šventės išsigimimas, netikrumas: jos programiškos ir virtusios tiesiog reginiais, į šventę neįsijaučiama, neįsigyvenama. Kalbėdamas šiomis temomis, adresantas palaiko dialogą su adresatu. Visa tai pagrindžia mintį, kad aptariamasis tekstas publicistinis, nes publicistikos turinį sudaro visuomenei aktuali tematika, ji skiriama plačiajai auditorijai (Župerka 2012, 87).

Šį tekstą greičiausiai būtų galima laikyti publicistine esė, nes, pasak A. Bitinienės (2007, 94), „Publicistinio stiliaus esė pamatas – aktualios visuomenės problemos .“ Be to, tekste nujaučiamos ir paties adresanto patirtys bei jo siekis paveikti adresatą. K. Župerkos (2012, 17) teigimu, publicistiniam stiliui būdingas „pranešimo derinimas su poveikiu“. Būtent taip yra ir aptariamajame tekste. Adresatui siūloma priimti tam tikrą poziciją, galbūt ir paskatinti veikti. Bandoma įteigti, kad šiandieninis lietuvių gyvenimas pilnas netikrovių ir kad turėtume kažką keisti, t. y. gyventi dvasingą gyvenimą, saugoti savo autentišką kultūrą, kad būtume verti tūkstantmetį pergyvenusio savo tautos vardo. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventė – puiki proga priminti lietuviui, kas jis toks ir koks turėtų būti.

Teksto stilių taip pat apibūdina autoriaus vartojamos kalbos priemonės bei jų organizacija. Publicistinį stilių nuo kitų funkcinių stilių skiria raiškos priemonių sistema: integruojamos mokslinio ir meninio stiliaus ypatybės, t. y. informacija dėstoma nuosekliai, logiškai, bet ir vaizdingai (Bitinienė 2007, 24). Akivaizdu, kad aptariamasis tekstas stilistiškai nuspalvintas, adresanto pozicija reiškiama įvairiomis stilistinėmis priemonėmis. Taigi teksto stilius priklauso ir nuo autoriaus individualaus stiliaus, tikslingos kalbos priemonių atrankos.

Šiame darbe pristatytas tekstas bus analizuojamas komunikacijos akto dalyvių, teksto funkcijų ir stilistinių priemonių aspektu.