Nedarbo priežastys ir kitimo tendencijos Lietuvoje (2007-2011m.)

Nedarbas (bedarbystė) – darbingų asmenų neužimtumas ūkinėje veikloje; socialinis reiškinys, kai darbingasasmuoneturi darbo (dirbančiu laikomas tada, kai asmuo yra užimtas visą arba dalį darbo dienos ir už šią veiklą gauna tam tikrą atlygį). Nedarbu nelaikomi atvejai, kai darbo neturi nepilnamečiai, pensininkai, dirbti negalintys invalidai ir kai nedirba žmonės, turintys pakankamaiturtoar nedarbinių pajamų, iš kurių gali pragyventi. Nedarbas siejasi su asmens ir jo šeimos negebėjimu apsirūpinti pirmos būtinybės (maistas, drabužiai ir t. t.) ir kitokiomis prekėmis, apmokėti būstą, komunalines paslaugas, vaikų ir (ar) savo mokslą, pramogas. Finansinis nepajėgumas sietinas su negalėjimu apmokėti gydymo paslaugų, susijusi sveikatos draudimo nebuvimu negalėjimu apsidrausti nuo nelaimių.Makroekonomikos lygyje nedarbas – tai neracionalus ekonominių išteklių (darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, kurios paruošimui sunaudotos lėšos) panaudojimas, nesukurta BVP dalis, ekonomikos destabilizavimas.
Nedarbas pastaraisiais metais tapo viena opiausių ekonominių-socialinių problemų Lietuvoje. Šis darbas atliktas siekiant išsiaiškinti, kokios yra pagrindinės nedarbo priežastys ir kitimo tendencijos.
Darbo tikslas: ištirti nedarbo priežastis ir kitimo tendencijas Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. Apibūdinti nedarbą, jo rūšis ir su juo susijusius procesus;
2. Išnagrinėti statistinius nedarbo Lietuvoje 2007-2011 metais duomenis bei pateikti išvadas.